Iki šiol kažkodėl netyla kalbos apie „nuleidimą parašiutu“, nors jį į partijos pirmininkus iškėlė net 27 TS-LKD partijos skyriai.
Aktyviausi kritikai, susivokę, kad vis labiau nuspėjami ir stagnuojantys konservatoriai savo pokyčiais gali sujaukti patogiai nusistovėjusį politinį gyvenimą, griebėsi absurdiškai nelogiškų mitų kūrimo. Vienas dažniausiai linksniuojamų – neva kuriama partijos pirmininko sosto paveldėjimo tradicija.
Visuotiniuose rinkimuose sosto paveldėjimo tradicija neįmanoma iš principo
TS-LKD yra vienintelė politinė partija Lietuvoje, kurioje pirmininkas renkamas visuotiniu partijos narių balsavimu. Nepaisant šio akivaizdaus fakto, atsiranda politikų ir žurnalistų, kurie A.Kubiliaus paramą G.Landsbergiui vertina kaip sosto paveldėjimo tradicijos atsiradimą.
Kai kurių žymių TS-LKD politikų manymu, A.Kubilius kažkodėl negali turėti savo nuomonės. Jis kažkodėl negali balsuoti už ką nori ir agituoti už ką nori.
Atrodytų, nesunku suprasti, jog tradicija gali „atsirasti“ tik prieš tai buvus jos užuomazgoms. A.Kubilius 2003 metais sosto iš Vytauto Landsbergio, kaip žinia, nepaveldėjo.
Maža to, prieš šešerius metus to paties A.Kubiliaus pastangomis TS-LKD gimė labai vakarietiška tradicija pirmininką rinkti tiesiogiai. Šie rinkimai bus jau ketvirtieji, kuomet lyderį renka visi partiečiai. Taip pat nesunku atsiminti, kad pastarieji rinkimai buvo itin atkaklūs, o vidinių diskusijų įtampa rodė sveiką ir demokratišką rinkimų pobūdį.
Be to, nereikia pamiršti, kas apskritai yra demokratiniai rinkimai. TS-LKD partijos pirmininko rinkimuose, kaip ir Seimo, Europarlamento, ar Savivaldos, nedraudžiama nei agituoti, nei remti savo pasirinktų kandidatų. Maža to, jei šių atributų neliktų, rinkimai prarastų savo reikšmę, o ypač tokioje, gilias Sąjūdžio tradicijas menančioje partijoje.
TS-LKD, kaip jokioje kitoje partijoje, demokratija ir laisvės idealai sudaro balansą kartu su valstybingumo tradicijos puoselėjimu ir pagarba autoritetams. Nepaisant to, visi turi teisę į savo nuomonę. Nereikia pamiršti, kad A.Kubiliaus nuomonė yra tokia pati nuomonė, kaip ir kiekvieno TS-LKD partijos nario, ar tai būtų buvęs ministras, Seimo narys ar paprastas partietis.
Visgi kai kurių žymių TS-LKD politikų manymu, A.Kubilius kažkodėl negali turėti savo nuomonės. Jis kažkodėl negali balsuoti už ką nori ir agituoti už ką nori. Įdomu, ar tie kai kurie TS-LKD Seimo frakcijos nariai, viešai parėmę Irenos Degutienės kandidatūrą savo parašais, gavo, pvz., Šešėlinės vyriausybės pritarimą? Jeigu to yra reikalaujama iš A.Kubiliaus, gal reikėtų pradėti nuo asmeninio pavyzdžio?
Galiausiai, man yra labai keistas kai kurių TS-LKD Seimo narių nepasitikėjimas eiliniais TS-LKD partijos nariais ir jų savarankiškumu. Šis nepasitikėjimas kartais įgauna netgi smarkiai paradoksalias formas.
Žinant, kad G.Landsbergį į partijos pirmininkus iškėlė net 27 partijos skyriai, jo kandidatūrą vadinti „nuleista parašiutu“ yra elementari nepagarba tiems patiems skyriams ir jų nariams.
Visi puikiai suprantame, kad jokia parama ar agitacija iš paprastų partiečių neatima ir tiesiog negali atimti asmeninės teisės rinkti TS-LKD pirmininką. Visgi labiausiai liūdina faktas, kad žymūs TS-LKD Seimo nariai nesibodi viešumoje A.Kubiliaus paramą G.Landsbergiui lyginti net ir su Kremliaus režimo valdžios perleidimo praktika. Kyla klausimas, kokiai partijai jie jaučiasi priklausantys?
Netikėti sąjungininkai prieš G.Landsbergį
Sosto paveldėjimo mitas įgauna ir netikėtas trajektorijas. Kaip matome, šio išsigalvoto baubo pradeda bijoti ne tik kai kurie TS-LKD partijos nariai, bet ir jų idėjiniai priešininkai socialdemokratai (buvę LDDPistai).
Anot vieno įtakingiausių jų lyderių Gedimino Kirkilo, G.Landsbergio išrinkimas TS-LKD pirmininku būtų katastrofa pačiai partijai. Kad ir kaip komiškai tai skambėtų, atrodo, jog senas politikos vilkas tokiu būdu padarė nemokamą reklamą G.Landsbergiui. Akivaizdu, jog socialdemokrato gąsdinimai TS-LKD partijos narius paprastai mobilizuoja galvoti priešingai.
Sosto paveldėjimo mitas įgauna ir netikėtas trajektorijas. Kaip matome, šio išsigalvoto baubo pradeda bijoti ne tik kai kurie TS-LKD partijos nariai, bet ir jų idėjiniai priešininkai socialdemokratai.
Šie pastebėjimai tik parodo, jog socialdemokratai pasąmoningai bijo, jog jų nemėgstami, bet seniai pažįstami ir įprasti Sąjūdžio kartos konservatorių lyderiai gali nueiti į antrą planą.
Suprantama, jog tokia įvykių eiga grasina išstumti socialdemokratus iš komforto zonos, su kuria jie jau buvo bepradedą susigyventi. Ta komforto zona – pastovūs ir negerėjantys konservatorių partijos pasirodymai rinkimuose.
Galiausiai sosto paveldėjimo mitas savo makabrišką kelionę užbaigė Kremliaus propagandos rupore www.regnum.ru. Portale neseniai pasirodė audringai surašytas straipsnis, kuriame su didžia neapykanta daužoma pačių pasikabinta bokso kriaušė – „Landsbergis 2“.
Itin apmaudu, kad kai kurių TS-LKD narių kritikos G.Landsbergio kandidatūrai šablonus galima rasti atkartojamus tamsiausiuose Maskvos informacinio karo prieš Lietuvą užkaboriuose.
Be abejo, net ir čia Kremliaus propaganda perspjauna pati save – minėtame straipsnyje galima rasti, kad ne tik TS-LKD pirmininko balsavimas yra paveldėjimo formalumas. Viskas suvedama į G.Landsbergio stūmimą tapti naujuoju Lietuvos prezidentu 2019 metais, o tam, neva, ne problema būtų pakeisti ir Lietuvos Konstituciją.
Suprantama, kad Rusijoje įprasta praktika sukelia norą matyti tą patį ir kaimyninėse valstybėse, tačiau Lietuva jau negrįžtamai tapo laisvojo ir demokratinio Vakarų pasaulio dalimi, kur tokie absurdai negalimi.
Dūmų uždanga
Kritikai puikiai atsimena Sąjūdžio laikus, kada daugelis jų be jokios politinės patirties, tačiau su tvirtu vertybiniu stuburu atvedė lietuvių tautą į atgimimą. Taigi, belieka apgailestauti, kad naujosios kartos politiko G.Landsbergio siekis tapti TS-LKD partijos pirmininku paskatino propagandinių mitų kūrybą, į kurią įsitraukė skirtingose politinių barikadų pusėse sėdintys asmenys.
G.Landsbergio puolimas įrodo, kad jis vertas būti partijos pirmininku.
Ši nervinga ir neadekvati reakcija primena tą situaciją, kurioje kažkada buvo jo senelis V.Landsbergis ir dabartinis partijos pirmininkas A.Kubilius.
G.Landsbergio puolimas įrodo, kad jis vertas būti partijos pirmininku. Šiuose rinkimuose galime matyti bandymą diskredituoti, klijuoti etiketes ir tai yra daroma nepaisant labai aiškios jaunojo politiko nuostatos, jog jis į tokias ir panašias kovas nesivels.
G.Landsbergis bene vienintelis politikas šioje rinkiminėje kovoje, kuris įvardijo, jog sieks pozityvios, vienijančios ir konkurentų neįžeidinėjančios kampanijos.
Tai yra didelis partijos vidinės demokratijos, kurioje visados buvo gausu labai asmeniškų kovų, pasiekimas. Gabrieliaus keliu galėtų pasiekti ir visi tie, kurie vykdo negatyvią kampaniją prieš jį.
Belieka tikėtis, kad „posto paveldėjimo tradicijos“ dūmų uždanga nesukliudys visuomenei matyti akivaizdaus fakto – TS-LKD yra vienintelė partija Lietuvoje, kur pirmininką demokratiškai renka kiekvienas partijos narys. Ir nei pavardė, nei parama ar spaudimas to negali pakeisti.
