Nors statistikoje matome, kad sveikatos sektoriui 2024 m. skiriama 7,8 proc. nuo šalies BVP, tai nėra visa tiesa. Tad, gerbiamieji politikai, neapsigaukite. Iš tiesų tik 5,4 proc. BVP yra skiriama iš viešųjų pinigų, o 2,4 proc. – iš privataus sveikatos draudimo.
Lietuvos sveikatos sektoriaus finansavimas – tarp mažiausių ES
Lietuva šiuo metu yra viena iš ES šalių, skiriančių mažiausią BVP dalį sveikatos apsaugai. ES vidurkis valstybės skiriamų pinigų sveikatos sektoriui yra 7,7 proc., o geriausiose sveikatos sistemose šis rodiklis dažnai siekia ir viršija 8 proc. Jei norime lygiuotis į šalis, turinčias stipriausias sveikatos apsaugos sistemas, mūsų finansavimo modelis turi būti stipriai persvarstytas.
Šiuo metu Lietuvoje santykis tarp viešojo ir privataus finansavimo sveikatos sektoriuje artėja prie 60:40, o tai itin panašu į JAV modelį. Šis modelis, kaip žinia, yra grindžiamas dideliu privataus kapitalo įsitraukimu ir socialine nelygybe. Tačiau Europa siekia kitokio – socialiai atsakingo ir visiems prieinamo sveikatos sektoriaus, todėl norint eiti žmonėms naudingu keliu, Lietuvai reikėtų bent 80 proc. sveikatos finansavimo užtikrinti iš viešojo sektoriaus lėšų, o privatus sektorius gali būti skatinamas tik jeigu tai reikalinga šaliai ir naudinga žmonėms.
PSDF biudžeto paskirstymas ir iššūkiai
PSDF biudžetas, nors ir pagrindinis viešųjų sveikatos paslaugų finansavimo šaltinis, išlieka gana ribotas. Didelė dalis lėšų tenka ligoninėms, gydymo įstaigoms, vaistų kompensacijoms bei gydytojų atlyginimams. Tačiau prevencijos ir sveikatos stiprinimo priemonėms lėšų vis dar trūksta, nors tai galėtų būti ilgalaikė investicija, sumažinanti gydymo išlaidas. Lėšų trūksta inovatyviems vaistams ir pažangiausioms gydymo programoms.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad vis didėjanti priklausomybė nuo privataus sveikatos draudimo kelia socialinės nelygybės riziką.
Privatus draudimas tampa vis reikalingesnis, o tai reiškia, kad ne visi Lietuvos gyventojai gali tikėtis vienodos prieigos prie sveikatos priežiūros. Paradoksalu, tačiau pati valstybė, skirdama PSDF lėšas ir privačioms gydymo įstaigoms, savo veiksmais skatina privataus sveikatos draudimo augimą. Toks sprendimas iš esmės stiprina privačių draudimo kompanijų bei privačių gydymo įstaigų pozicijas rinkoje ir toliau gilina atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių.
Nors nėra nieko blogo, kad žmogus gali papildomai apsidrausti privačioje draudimo kompanijoje – tai gali užtikrinti didesnį saugumą sveikatos klausimais (pati esu dirbusi sveikatos ir gyvybės draudimo srityje, todėl gerai suprantu šio sektoriaus vertę ir išmanau subtilybes). Tačiau esmė čia kita. Privačios įstaigos vis labiau tampa valstybės finansavimo dalimi, o valstybės indėlis į viešąją sveikatos apsaugą lieka nepakankamas. Tai reiškia, kad PSDF biudžeto dalis, skiriama viešajai sveikatos priežiūrai, mažėja, nes ji perskirstoma tarp viešųjų ir privačių įstaigų. Dėl šios priežasties mažėja viešųjų įstaigų galimybės užtikrinti kokybiškas ir prieinamas paslaugas visiems gyventojams.
Didėjantis privataus kapitalo vaidmuo sveikatos sektoriuje ypač palankus lobistams, kuriems pavyko įtvirtinti privatų sektorių kaip esminį sveikatos finansavimo šaltinį. Tokia situacija prieštarauja visuotinės sveikatos apsaugos principams, siekiantiems užtikrinti, kad kokybiškos sveikatos paslaugos būtų prieinamos visiems – ne tik tiems, kurie gali sau leisti brangų privatų draudimą. Valstybei reikėtų rimtai apsvarstyti ilgalaikį tokios politikos poveikį socialinei sveikatos apsaugos struktūrai ir imtis veiksmų, kad viešosios sveikatos priežiūros finansavimas būtų didinamas bei taptų pagrindiniu finansavimo šaltiniu.
Tokia dabartinė finansavimo sistema galiausiai skatina dviejų lygių sveikatos apsaugos modelio susikūrimą – vieną tiems, kurie gali sau leisti privatų draudimą, ir kitą tiems, kurie nuo jo priklausyti negali.
Ar pakanka 5,4 proc. nuo BVP? Dėl riboto valstybės finansavimo ir didėjančio privataus kapitalo vaidmens, Lietuvoje sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir prieinamumas tampa vis labiau priklausomi nuo gyventojų finansinių galimybių. Tokia finansavimo struktūra kuria sistemą, kuri nebeatitinka visuomenės poreikių ir socialinio teisingumo principų. Kol kas Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio, o mažas viešojo finansavimo procentas gali lemti ilgalaikius sveikatos priežiūros prieinamumo iššūkius.
Ką reikia keisti?
Jei Lietuva siekia kurti sveikatos apsaugą, paremtą socialinio teisingumo principais, būtina keisti PSDF biudžeto struktūrą ir didinti viešojo sektoriaus finansavimo dalį. Prevencijos ir sveikatos stiprinimo programos turėtų tapti prioritetu, kad būtų galima sumažinti ilgalaikį sveikatos išlaidų lygį. Skiriant didesnį finansavimą viešajame sektoriuje ir mažinant priklausomybę nuo privataus kapitalo, būtų galima sukurti visiems gyventojams prieinamą, efektyvią ir socialiai atsakingą sveikatos sistemą.
Lietuvai svarbu ne tik siekti ES vidurkio, bet ir užtikrinti, kad viešosios sveikatos sistemos tikslas išliktų apsaugoti visus šalies gyventojus, o ne tik tuos, kurie turi galimybę mokėti už privatų draudimą. Tik taip bus galima pasiekti ilgalaikių ir visuomenės poreikius atitinkančių rezultatų sveikatos sektoriuje.
Naujai Vyriausybei linkiu išminties ir drąsos skirstant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą – kad kiekvienas euras, skirtas sveikatos sektoriui, tarnautų visų Lietuvos žmonių gerovei. Tegul jūsų sprendimai grindžiami ilgalaike vizija, kuri stiprintų viešąjį sektorių, užtikrintų lygiateisę prieigą prie kokybiškų sveikatos paslaugų ir mažintų priklausomybę nuo privataus finansavimo, kad sveikatos apsauga nebūtų privilegija, bet prieinama visiems, kasdien siekiantiems gyventi sveikiau.
Leiskite PSDF būti pagrindiniu sveikatos priežiūros garantu ir investuokite į prevenciją, stiprią pirminę grandį bei socialiai atsakingą sveikatos politiką. Belieka tikėtis, kad naujo kadencijos Vyriausybė ne tik užtikrins skaidrų ir atsakingą biudžeto paskirstymą, bet ir taps pokyčių vedliu, kuriančiu sveikesnę ir socialiai teisingą Lietuvą.
