Pirmiausia malonūs prisiminimai apie tai, kaip milijonas mūsų, Lietuvos žmonių, stovėjome prieš dvidešimt metų Baltijos kelyje, vedami nepakartojamo vieningumo, ryžto, laisvės siekimo dvasios, kurios šiandien likę tik šešėliai. Ją pakirto vėliau prasidėję valdžios darbai. Ne tik šios valdžios, bet ir tų, kurios buvo iki šiol. Todėl nenuostabu, kad kita dalis Lietuvos žmonių, tik išgirdę apie galimybę dar kartą susikibti rankomis, su karčia ironija primindavo, kad šiandien Lietuvoje galėtų būti du Baltijos keliai.
Vienas kelias žmonėms, atsidūrusiems dar sunkesnėje padėtyje dėl įsisiautėjusios ekonominės krizės, kurią iki šiol valdžia vadina sunkmečiu. Ją lydi ir taip nedidelių algų, pensijų, kitų socialinių išmokų mažėjimas, nedarbas, auganti emigracija, vis labiau smaugianti iš bankų paimtų paskolų palūkanų didinimo kilpa ir galimybė prarasti būstą ar kitokį turtą ar net perspektyva atiduoti užsienio bankams dalį Lietuvos.
Kitas Baltijos kelias būtų valdžiai, kuri net ir krizės metu tik kosmetiškai susimažino algas, turi galimybę naudoti kanceliarinėms išlaidoms skirtus pinigus brangių automobilių nuomai, gali turėti būrį padėjėjų Seime, kurie, kaip rodo dabar Seimo narės Astos Baukutės atvejis ir ankstesnės istorijos, gali būti ir fiktyvūs, ypač jeigu Seimo nariai išrinkti ne apygardoje, o pagal partijos sąrašą. Turi Seimo pirmininką, kurį lydi draugystės su Daktarų šeimos atstovais šleifas.
Šį rudenį sueis metai nuo naujų Seimo rinkimų, bet Lietuvoje, nepaisant gražių kalbų, taip ir nepradedamos struktūrinės valdžios reformos, o pasibaigus krizei jos bus pamirštos. Tada ir vėl gyvensime kaip anksčiau: valdžia sau, o žmonės - sau. Nes valdžios paskelbta taupymo politika atsisuks tik prieš skurdžiausiuosius ir vidurinio sluoksnio žmones, kuriems kelių šimtų litų netekimas atsilieps skaudžiau nei aukščiausiems pareigūnams net ir tūkstančio litų. Nenuostabu, kad šią taupymo politiką ne vienas mūsų, netgi Baltijos kelio dalyvis, šiandien suprato vienareikšmiškai: ekonominė krizė reiškia diržų, o neretai ir kaklų veržimą Lietuvos žmonėms, kai valdžiai tai tik nerimo metas, kaip išvengti neramumų, ir pastangos užliūliuoti visus gražiomis kalbomis. Siekiama, kad žmogus patikėtų, pavyzdžiui, jog valdžia nori panaikinti oligarchiją ir "Leo LT", nors yra vis daugiau ženklų, kad ši valdžia kuria naują energetikos liūtą tik su savo žmonėmis ir, matyt, savo finansiniais partneriais, bet kitokiu pavadinimu. Padarius šiuos pakeitimus, tai gali būti gera aukso gysla valdžiai, jos žmonėms ir partijoms.
Nauja Vyriausybė ir Seimo dauguma, nors į ją sudėta daug vilčių, nežengė nė žingsnio, galinčio užkirsti kelią korupcijai. Beviltiška daryti atpirkimo ožiu Specialiųjų tyrimų tarnybą, kuri bent bandė įsisukti į korupcijos procesus savivaldybėse. Teisėsaugoje, teismuose yra dar labai daug problemų ir ten, matyt, dirba ne vienas nesąžiningas, politikų bei partijų ar įtakingų finansinių sluoksnių nurodymus vykdantis asmuo. Kaip jaustis sąžiningam teisėsaugos pareigūnai, kai jis mato, kad į jubiliejų įtakingo politiko, kurį prokuratūra stengiasi patraukti atsakomybėn ir atšaukti iš parlamento, susirenka būrys aukščiausių Lietuvos politikų ir žeria komplimentus. Geros širdies tas politikas, moka juokauti, bet kokį požiūrį į teisėsaugą demonstruoja šie aukščiausieji ir buvusieji valstybės politikai, masiškai suplaukę pasveikinti į teisėsaugos nemalonę pakliuvusio kolegos.
Lietuvos žmonės iki šiol negali suvokti, kuris politikas ar aukščiausias pareigūnas yra kaltas, o kuris nekaltas dėl jiems metamų kaltinimų. Iki šiol Lietuvos teisėsaugoje karaliauja jos didenybė Senatis, išgelbėjusi nuo baudžiamosios atsakomybės jau ne vieną aukštuomenės atstovą. Ir nieko iki šiol nedaroma, kad būtų sustabdytas tas senaties termino veikimas. Todėl tie, kurie priima sprendimus valstybės ar savivaldybių lygmeniu, gali ir toliau "grupei draugų" skirti pinigus abejotiniems projektams, o valdžia, šį kartą jau ši valdžia, ne ankstesnė, komunistinė, kaip bandė guostis ne vienas žmogus, atėjęs į Baltijos kelio minėjimą, delsia priimti įstatymą, pagal kurį visa atsakomybė už padarytą žalą valstybei ir piliečiams tektų sprendimo priėmėjams ir vykdytojams. Jie iš savo kišenės ir konfiskuotu turtu turėtų atlyginti nuostolius. Ir teisėsauga delsia pasakyti savo žodį dėl tokių galbūt pačių didžiausių pastarojo laikotarpio aferų kaip "Leo LT", "Vilnius - Europos kultūros sostinė" ar Nacionalinio stadiono statyba. Todėl nenuostabu, jog nematantys, kad pirmtakai būtų kiek nors nukentėję, kiti jau siūlo Guggenheimo projektą, naują šalies energetikos sutvarkymo koncepciją, rengiasi skirstyti be atsakomybės milijonus, susijusius su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu.
Ar žmonės to nemato? Mato. Todėl nereikia stebėtis, kad Baltijos kelio minėjimo dienomis ne vienas sakė: jeigu ir susikabinčiau rankomis, tai tik tam, kad apjuosčiau jomis Seimą ir Vyriausybę, nes žmonių valia negali būti ignoruojama. Tik šį kartą taikiai. Ne taip, kaip sausio mėnesį. Taip, kaip Baltijos kelyje. Bet kad valdžia išgirstų, labai svarbu mums apsibrėžti savo prioritetus, reikalavimus valdžiai ir opozicijai. Juos įgyvendinus po šios krizės Lietuva būtų tikrai teisinė ir demokratinė valstybė. Tokia, kokios visi mes norėjome Sąjūdžio metais ir stovėdami Baltijos kelyje.
P. S. Praėjusį savaitgalį Baltijos kelyje ir vėl būriavosi žmonės. Bet tik mažos grupelės entuziastų, išskyrus ruožą tarp Širvintų ir Ukmergės, kur liaudiška muzika, šokiais ir gražia nuotaika Baltijos kelio sukaktį minėjo didžiulis būrys Trakų, Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto žmonių. Bet visur, su kuo tik teko tą dieną bendrauti, gražių prisiminimų sraute buvo išsakyta ir daug kritikos valdžiai, kuri, nors kilusi iš tų pačių žmonių, jų nebegirdi.
