Dabar kaimo depopuliacijos tempai nėra didesni nei anuomet, tačiau dėl daugiau nei pusę amžiaus užsitęsusio gyventojų skaičiaus mažėjimo kai kurios kaimo teritorijos pasiekė „priešmirtinę“ būklę.
2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 4200 gyvenviečių be gyventojų; kai kuriose savivaldybėse – Kėdainių, Biržų, Zarasų rajonų – tokie ištuštėję kaimai sudaro apie 1/3 visų kaimo gyvenviečių. Gyvenviečių be gyventojų skaičius Lietuvoje nuo 1989 metų išaugo du kartus, tačiau kaimų pavadinimai liko. Kartu liko ir daugybė kaimo aplinkoje esančių smulkių objektų (kalvų, miškų, akmenų) pavadinimų, dažnai primenančių vietos gyventojų pavardes, pomėgius, veiklą.
Daugybė istorinės, etnografinės, geografinės informacijos, kuri priklauso ne tik mums, bet ir ateities gyventojams ir yra itin vertinga mūsų valstybės nematerialaus paveldo dalis. Ar turime teisę lengva ranka šią informaciją iš jų atimti vardan šiandienos patogumo?
Pastaruoju metu iškilo reali grėsmė nugramzdinti mūsų mažuosius kaimus užmarštin. Savivaldybių užsakymu rengiami įvairūs „gyvenamųjų vietovių nustatymo ir panaikinimo“ planai.
Pastaruoju metu iškilo reali grėsmė nugramzdinti mūsų mažuosius kaimus užmarštin. Savivaldybių užsakymu rengiami įvairūs „gyvenamųjų vietovių nustatymo ir panaikinimo“ planai.
Pagal tokį planą Ukmergės rajono savivaldybėje šiemet panaikinta daugiau nei 30 kaimų. Žiūrėk, iki kito gyventojų surašymo kokio tūkstantuko gyvenviečių Lietuvoje nebeliks.
Planuotojų smerkt negali – jie vadovaujasi įstatymais, o pastarieji tokie: jei kaime nėra nei vieno privataus žemės sklypo, neturi būti ir gyvenvietės.
Gyvenvietės likimą gali nulemti žemvaldžių norai ar žemėtvarkininko valia. Susieti gyvenvietės likimą tik su žemės valdymu – esminga klaida. Kai kurie ūkiai užima kelis šimtus hektarų ploto. Ar nekyla pavojus, kad seniūnijoje N liks tik keli įteisinti kaimai, kai žemės savininkas, koks nors sostinėje gyvenantis turtingas pilietis, norėdamas sujungti savo turimus sklypus, organizuos planavimą ir vieną po kito „de jure“ naikins ištuštėjusius kaimus?
Teritorijos apgyvenimas visada susijęs su žemėnauda. Planuojant teritorijos raidą, atsižvelgti į nūdienos žemėnaudos ypatybes, be abejo, būtina. Pokyčiai neišvengiami: sunku tikėtis, kad atokios girios viduryje išliks kaimas, kurio visa teritorija jau apaugusi mišku.
Gyventojų kaitos tendencijos nuošalių teritorijų atgimimui nepalankios. Kaimų pavadinimų išsaugojimu susirūpino Lietuvos geografų draugija, Etninės kultūros globos taryba, istorikai, kalbininkai, kartografai. Vietovardžius išsaugoti galima, reikia ieškoti būdų: pavadinti buvusio kaimo vardu gatvę, pažymėti buvusį kaimą vietovėje, atkurti gyvenvietės pavadinimą, jei ištuštėjusiame kaime vėl atsirado gyventojų. Bet pirmiausia reikėtų nenaikinti to kas dar išlikę, o prieš pasirašant kaimo mirties nuosprendį, atsiminti, kad mūsų neatsakingi veiksmai kada nors gali būti smerkiami ne mažiau nei mes dabar smerkiame kolektyvizaciją.
Dr. Edis Kriaučiūnas yra Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotojas
