Pasiklydę prioritetuose
Prieš mėnesį vykusi LR Seimo nario Zigmanto Balčyčio spaudos konferencija „Kaip išsaugoti Kuršių marių žuvis, nežlugdant verslios žvejybos?” primena blogą sapną.
Z.Balčytis nuolat akcentuoja, kad svarbiausia – nesupriešinti žvejų mėgėjų ir verslininkų ir rasti būdą kaip nenuskriausti abiejų pusių. Labai apgailėtinai išrodo tokia išeities pozicija.
Z.Balčytis kalba taip, lyg atstovautų ne valstybės interesą, o būtų užėmęs psichoterapeuto poziciją. Jo tikslas – bet kokia kaina sutaikyti žvejus mėgėjus ir verslininkus kaip krizę išgyvenančią porą.
Ir liūdna, ir keista, kad spaudos konferencijos dalyviai nė karto nė neužsimena apie galimą verslinės žvejybos žalą, o jei tokios nemato, nepateikia argumentų ir šiai pozicijai apginti. Gamtos apsaugos klausimai, o ne mėgėjų ir verslininkų apsižodžiavimai, vienareikšmiškai turėtų būti diskusijos atspirties tašku.
Upes pasiektų daugiau lašišų ir šlakių
Spaudos konferencijoje neišgirdau jokių svarių argumentų, į kuriuos būtų verta įsiklausyti. Tarkime, kad ir mokslininkų, ichtiologų įžvalgos šiuo klausimu. Pasak mokslininkų, uždraudus verslinę žvejybą, iš tiesų negausime labai didelės ir apčiuopiamos gamtosauginės naudos, nes Lietuvai tepriklauso tik ketvirtadalis Kuršių marių.
Lietuvos ichtiologai teigia, kad iš marių neršti į upes plaukia tik lašiša, šlakis, žiobris, vėgėlė ir nėgė – žuvys, kurios sudaro nedidelę verslinių sugavimų Kuršių mariose dalį. Prieš šimtą metų ir daugiau dar atplaukdavo į ežerus ungurių, bet šiuo metu tai jau yra istorija.
Jei kalbėti apie migruojančią lašišą ir šlakį – tikėtina, kad upes pasieks didesnis neršti iš jūros plaukiančių žuvų kiekis. Čia ir būtų vienintelė akivaizdi nauda, nes kitos žuvų rūšys, suka ir pro Rusiją, ir nemažais kiekiais.
Žaidžia prisidengdami sąvokomis
Z.Balčytis tęsia, teikdamas žuvininkystės įstatymo eilutę, kurioje siekiama išlaikyti verslinę ungurių žvejybą. Dauguma reikalą išmanančių žmonių pasakys, kad ungurių žvejyba – Lietuvos gėda. Gėda tarptautiniu mastu. Visame pasaulyje unguriai yra saugomi kaip nykstanti rūšis, tuo tarpu Seimo narys nori legalizuoti jų žvejybą ir dar gi pramoniniais kiekiais.
Baltais siūlais susiūta ir kita jo siūloma korekcija, kuri leistų verslinę žvejybą mažomis apimtimis, tradiciniais žvejybos būdais ir panašiai, kas yra ne kas kita kaip skylės įstatyme prakrapšymas, sudarantis visas sąlygas pro ją prasprūsti verslinės žvejybos atstovams ir toliau šeimininkauti vandenyse.
Sunerimo dėl nedarbo lygio
Z.Balčytis teigia, kad siekis visiškai uždrausti verslinę žvejybą, prisidengiant tikslu gausinti žuvies išteklius, neatsižvelgiant į Pamario krašto bendruomenių bei verslinės žvejybos atstovų nuomonę, lemtų nedarbo išaugimą regione.
Toje pačioje spaudos konferencijoje buvo įvardinta, kad žvejybos versle dirba vos per šimtą asmenų. Pasak Karolio Tamulio, ,,Juodkrantės žuvis” vadovo, tik maža dalis darbuotojų yra vietiniai, amatas natūraliai nyksta, nes seni žvejai iškeliauja Anapilin arba nebepajėgia dirbti, o jaunimas – nenori.
Tai, koks procentiniu punktu realiai išaugtų nedarbo lygis, labai nesudėtinga paskaičiuoti. Pats Aplinkos ministras Simonas Gentvilas jiems siūlo pelningą išeitį – investicijas į sausumos akvakultūrą, kuri, kaip žinia jau gerokai įsisiūbavusi visame pasaulyje. Bet ne, laikomasi įsikandus, kaip deklaruojama, nuostolingo verslo. Vienok, keista, tiesa?
S.Gentvilo teigimu, 40 procentų žvejybos įmonių, žvejojančių Baltijos jūros priekrantėje, pajamos iš žvejybos tesiekia vos apie 900 Eur per metus, daugelio vidaus vandenyse žvejojančių įmonių pajamos iš žvejybos verslo taip pat siekia vos kelis tūkstančius eurų per metus. Šie skaičiai tik įrodo, kad arba deklaruotos pajamos ir sugaunamų žuvų kiekiai neturi nieko bendro su realybe arba šis verslas nėra jų pragyvenimo šaltinis. Pastarąjį paminėjau mandagumo dėlei. Vieša paslaptis, kad Pamaryje vis dar bujoja nevaldomas laukinis kapitalizmas ir posovietinių Gariūnų verslumo dvasia.
Gyvena iš subsidijų
Maža to, verslinės žvejybos atstovai aplipę valstybės subsidijomis ir kompensacijomis: už kormoranų, ruonių daromą, sūraus vandens patekimo daromą žalą, kompensuojamos kuro sąnaudos. Kompensacijos už nepelningą verslą mokamos iš valstybės lėšų.
Kitas, oponentų metamas koziris – kultūrinis paveldas. Pasak jų, visiškai uždraudus verslinę žvejybą sužlugdytume kultūrinį paveldą, neigiamai paveiktume kulinarinį turizmą krašte. Šis argumentas sukelia tik šypseną. Traukiant Kuršių Neriją į ,,Unesco” žinoma, neabejotinai svarbi buvo Pamario architektūra, nusagstyta žvejų nameliais, tačiau ,,Unesco” tikrai nesaugo versliniais žvejybos laivais, turinčiais pusantro šimto arklių galią ir talpinančių per dvi tonas žuvies, žvejojančių verslininkų. Plukdykite į marias kurėnus, tai bus realus paveldo gaivinimas ir saugojimas, o ir turistų neatsiginsite.
Uždraudus žūklę, žvejų nameliai nenugrius, o pasitelkus kūrybiškumą ir tas pačias subsidijoms ir kompensacijoms skirtas lėšas panaudojant realią pridėtinę vertę kuriančioms veikloms, galima paveldo zoną padaryti tik dar patrauklesne turistams.
Uždraudus žūklę, žvejų nameliai nenugrius, o pasitelkus kūrybiškumą ir tas pačias subsidijoms ir kompensacijoms skirtas lėšas panaudojant realią pridėtinę vertę kuriančioms veikloms, galima paveldo zoną padaryti tik dar patrauklesne turistams.
Šviežia žuvis iš šaldiklių
Toliau dėstoma, kad turistus labiausiai žavi galimybė paragauti ir įsigyti šviežios žuvies. Nuo kada importuota iš Kinijos ar iš šaldiklio ištraukta žuvis yra šviežia?
Vasaros sezono metu, kuomet turistų antplūdis būna didžiausias, žuvies mariose nepagaunama, nes įkaitus vandens temperatūrai, žuvis iškeliauja į vėsesnius vandenis. Taigi, turistai vaišinami iš šaldiklių per vėsųjį sezoną sugautomis ir importuotomis žuvimis.
Naujai svarstomame įstatyme numatytos būtent paveldinių žvejybos tradicijų išsaugojimo priemonės. Taigi Pamario gyventojai tikrai turės galimybę vilioti žuvis ir turistus bubinimu, stintelių žvejyba ar žvejoti didžiųjų švenčių metu.
Grėsmę kelia žvejų mėgėjų švineliai
Pabaigai – žadą atimantys žuvininkystė įmonių asociacijos vadovės Sigos Jokubauskienės teiginiai. Ji sunerimusi, kad nėra įvertinama ir kokia žvejų mėgėjų daroma įtaka marioms. „Niekas negali pasakyti, kiek kenksminga ar nekenksminga jų veikla. Matome, kokiomis priemonėmis jie gaudo žuvis: naudoja echolotus, kai praktiškai žuvis neturi galimybių pasprukti, koks tų kvepiančių masalų, įvairių kiniškų priemonių, švino poveikis?“ – klausė S.Jokubauskienė.
Na, žinote, miela ponia, sunku surasti adekvačius ir mandagius argumentus išsakytiems nuogąstavimams. Palyginimas su žvejų mėgėjų keliama grėsme ir žala gamtai skamba panašiai, lyg būtų lyginami kiemo berniūkščiai su laidynėmis su šimtu sunkiosios artilerijos pabūklais ginkluotų karių.
Gal tuomet S.Jokubauskienė galėtų paaiškinti, kodėl žvejams verslininkams buvo leista senąsias gaudykles keisti išmaniosiomis santykiu 1:1, kai tuo tarpu mokslininkų pateiktais duomenimis, naujosios gaudyklės yra net 7 kartus efektyvesnės?
Neringos meras įžvelgia katastrofą
„Žvejyba mūsų krašte itin svarbi. Draudimas sukeltų daug egzistencinių klausimų, kurie kai kam pasibaigtų ir katastrofa“, – į diskusijų kampelį atsineša savo žaislus ir Neringos meras Darius Jasaitis. Su tokiu mąstymu, kaip jau minėto K. Tamulio, katastrofos tikrai galime sulaukti. Jis teigia, kad rinka įtakoja žuvies poreikį, todėl reikia tą žuvį gaudyti. Bet kokia kaina, kad tik pasotintume turistus ir Pajūrio gyventojus.
Mano manymu, mąstant globaliai, žuvis turėtų būti prabangos produktas kaip ir, tarkime, laukinių gyvūnų mėsa. Niekam nešautų į galvą nudobti nėščios stirnos patelės, o štai ikrais pripampę starkiai išguldyti ant prekystalių. Ir, kodėl gi ne, jei net įstatymas iki šiol tai leidžia daryti. Žvejams mėgėjams starkių žūklė uždrausta nuo kovo 1 dienos, o štai verslininkams draudimas įsigalioja tik nuo balandžio 20 dienos, tad jie, kaip serijiniai žudikai, semia nerštui pasiruošusius starkius tinklais. Ir vėl nieko naujo po saule – visi gyvuliai lygūs, tik vieni lygesni už kitus.
Reziumuojant pacituosiu jūrų biologą, Britų Kolumbijos universiteto profesorių ir žuvininkystės tyrimų grupės „Jūra aplink mus“ (the Sea Around Us) pagrindinį tyrėją Danielių Pauly. ,,Man žuvininkystės pramonė yra tarsi koks pakvaišęs žmogus, kuris laksto su peiliu ir nori nusižudyti, o mes, likusieji, bandome juos nuo to apsaugoti. Visa jų veikla veda link sunaikinimo to, nuo ko priklauso ir jie patys. Jie rėkia, kad gamtosaugininkai nenori, kad mes pragyventume. Tiesą sakant, yra atvirkščiai – jie nori užkirsti kelią savižudybei”.
Viliuosi, kad sutemos tirščiausios prieš aušrą. Ryt žuvininkystės įstatymo projekto pateikimas.
