Ši šūkį visuomenė jau pakeitė į „Kaunas prieštarauja“. Tik ar valdantieji supranta šį kauniečių signalą? Barbariškas medžių kirtimas, Savivaldybės politikams iš anksto nepateikus išsamios informacijos ir šio „tvarkymosi“ tikrųjų tikslų, sukėlė natūralią reakciją – pilietiškai ginti miesto žaliąjį rūbą, jo gyvybės plaučius.
Visuomenės reakcija į tokius Savivaldybės tylėjimo įžadus adekvati, nes demokratinėje valstybėje kiekvienas pilietis turi žodžio laisvę ir teisę reikšti savo nuomonę nepažeidžiant kito interesų.
Situacija galbūt galėjo klostytis ir kitaip, jei medžių kirtimo planai būtų paremti ekspertine dendrologų išvada ir iš anksto viešai pristatyti visuomenei. Manau, niekas neprieštarauja, kad Kaunas tvarkytųsi kaip europietiškas miestas, išsaugodamas savo savastį ir išskirtinumą.Tą puikiai suvokia visos kauniečių kartos, kurioms miestas yra jų namai, jų vaikų ir anūkų namai.
Drastiškas medžių kirtimas parodė tikrąjį valdančiųjų veidą ir apnuogino tą problemą, kuri įgavo pagreitį Kaune. Demokratija? Kiek jos beliko priimant Savivaldybės sprendimus, koks visuomenės įtraukimas į šių sprendimų priėmimą, kaip Savivaldybės politikai atsižvelgia į kauniečių nuomonę juos priimdami?
Jei būtų tariamasi su visuomene, medžių kirtimas nebūtų peraugęs į piketus, protestuojančių žmonių sulaikymą pasitelkus policiją.
Reikėjo vieno paprasto dalyko – valdantiesiems ateiti į pirmąjį piketą Miško gatvėje, įsiklausyti į miestiečių argumentus, išgirsti ekspertų nuomonę ir, jei reikės, nebijoti pripažinti padarytas klaidas. Tuomet šios savaitės įvykiai tikrai nebūtų pasiekę tokio masto, kai žinomi menininkai Auksė Petrulienė, Vytenis Jakas bei advokatas Saulius Dambrauskas buvo nešte nunešti į policijos automobilį.
Susidaro įspūdis, kad Savivaldybė virsta UAB-u: mažiau kalbėkite, eikite dirbti, Tarybos nariams – 1 minutė pasisakymui posėdyje. Taryba prarado savo priedermę tartis dėl priimamų sprendimų įvairiais miestiečiams aktualiais klausimais.
Štai prie kokių „tvarkymųsi“ priėjome. Betgi Savivaldybės politikų „akcininkai“ iš tiesų ir yra jų rinkėjai, savo balsais pritarę jų rinkimų programai, išreiškę politinį pasitikėjimą.
Šiandien šie „akcininkai“ duoda ženklus, sako, kad tvarkant miesto ekologinę būklę elgiamasi negerai. Tai privalu išgirsti, nes pasitikėjimas lengvai prarandamas, bet sunkiai susigrąžinamas. Kauno valdantieji turi suklusti, suprasti, kokius sprendimus priima neapgalvotai, kokius veiksmus daro neteisingai ir iš to pasimokyti, kad ateityje netektų skambėti per visą Lietuvą dėl padarytų klaidų.
Tokį patarimą Kauno valdžiai viešai davė ir premjeras Saulius Skvernelis, o valdantieji irgi jau gūžiasi patarėjų lūpomis aiškindamiesi dėl nevienareikšmiai vertinamo karo su medžiais.
Ir pabaigai priminsiu istoriją apie vieną ąžuolą. Kas jo nematė, stovinčio greitkelyje Vilnius–Kaunas? 1970 m. tiesiant šią magistralę kelininkai 23–ajame trasos kilometre buvo numatę nupjauti Rykantų ąžuolą, kuris pagal projektą buvo greitkelio viduryje.
Tuo metu Lietuvos gamtosaugai vadovavo Viktoras Bergas, mūsų draustinių, rezervatų, nacionalinių parkų steigėjas. Jis kategoriškai nurodė medį išsaugoti. Žmonės jį pavadino V. Bergo ąžuolu, o Nepriklausomoje Lietuvoje šio gamtos patrioto vardo premija nuo 1997-ųjų kasmet skiriama už nuopelnus aplinkosaugos srityje.
Dėl vieno medžio pasukta svarbiausia šalies eismo arterija, kad keleivio akis pasidžiaugtų žaliu galiūno siluetu...
Edita Gudišauskienė yra Kauno miesto savivaldybės tarybos narė, partijos „Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai“ narė.