Edmundas Pupinis: Apie aukštojo mokslo diplomo prestižą

Lietuvoje jau senokai vyksta diplomų devalvacija. Nors galime pasigirti dideliu išsilavinusių žmonių skaičiumi, Lietuvos vardą aukštos studijų kokybės valstybių sąrašuose išvystame retai. Tačiau panašu, jog situacija palaipsniui gali pasikeisti ir, užuot orientavęsi į kiekybę, pradėsime orientuotis į kokybę.
Edmundas Pupinis
Edmundas Pupinis / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Lietuva turi, kuo didžiuotis – pagal žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičių esame tarp pasaulio lyderių. Prieš trejus metus Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję 42 proc. suaugusiųjų (25-64 m.), tai yra 3 proc. daugiau nei Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių šalių vidurkis. Šis skaičius dar aukštesnis tarp 25-34 m. žmonių – 56 proc., tai 11 proc. daugiau nei EBPO vidurkis.

Pagal aukštąjį išsilavinimą įgyjančių asmenų dalį Lietuva tarp lyderių yra ir Europos Sąjungos šalių kontekste. 2019 m. 30-34 amžiaus žmonių grupėje Lietuvoje aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą buvo įgiję 57,8 proc. gyventojų, o ES vidurkis siekia 40,3 proc. Ir tik vienintelėje ES šalyje – Kipre – žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, yra daugiau.

Deja, pagal finansavimą, tenkantį vienam studentui, esame Europos šalių statistikos apačioje.

Išsilavinusi tauta yra didžiulė vertybė, tačiau ne kiekvienas aukštojoje mokykloje įgytas diplomas parodo, jog absolventas iš tiesų gavo kokybišką išsilavinimą. Ko reikia kokybei užtikrinti? Veiksnių galima vardinti daug, tačiau be kompetencijos, aiškios, sutarimu grįstos valstybės strategijos ir, žinoma, aukštajam mokslui skiriamų finansinių resursų geresnių rezultatų būtų sunku tikėtis.

Deja, pagal finansavimą, tenkantį vienam studentui, esame Europos šalių statistikos apačioje. ŠMSM pateikti duomenys rodo, jog Lietuvoje vienam studentui (2017 m.) valstybės skiriami 4272 eurai, o EBPO šalių vidurkis buvo 9393 eurai. Mažiau studijos finansuojamos tik Bulgarijoje, Latvijoje, Serbijoje ir Graikijoje.

Siekdama spręsti minėtas problemas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) ėmėsi lyderystės ir pateikė siūlymą didinti valstybės lėšas, tenkančias vienam studentui, prioritetą teikiant prasčiausiai finansuojamoms studijų sritims. Aukštojo mokslo finansavimui didinti 2022-2027 metų laikotarpiui numatyta papildomai skirti apie 35 mln. eurų.

Ministerijos teigimu, finansavimo didinimas – būtina prielaida, norint kelti studijų kokybę: didinti dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimus, parengti tinkamos kompetencijos specialistus, konkuruoti tarptautinėje aukštojo mokslo rinkoje.

O kas iš to išėjo?

Tiesa, vos tik pristačius pasiūlymus, pasigirdo nuogąstavimų, jog dėl didėjančio finansavimo didės ir studijų kainos, mažės studijų prieinamumas bei galimybės siekti aukštojo mokslo tiems, kurie dėl mokymosi rezultatų nepatenka į valstybės finansuojamas vietas. Šioje vietoje reikia nusikelti į netolimą praeitį prieš vienerius metus, kai jau buvusios kadencijos Seimas skyrė 4 mln. vadinamajam „nemokamam bakalaurui“ – lėšos turėjo padidinti studijų prieinamumą. O kas iš to išėjo?

Pradėkime nuo to, jog „nemokamo bakalauro“ nebūna, kadangi už studijas moka visi mokesčių mokėtojai. Nepaisant to, esminis klausimas yra toks: ar viešieji pinigai buvo panaudoti efektyviai? Ateitis parodė, jog šiuo atveju, žiūrint iš valstybės intereso, išėjo ne taip, kaip buvo tikėtasi.

Tai reiškia, jog buvę valdantieji ministerijoje priėmė sprendimą finansuoti specialybių, kurių šalyje ir taip yra perteklius, studijas.

Liūto dalis iš 25 proc. padidintų valstybės finansuojamų studijų nusėdo socialinių mokslų srityje (teisės, vadybos ir t.t.). Tai reiškia, jog buvę valdantieji ministerijoje priėmė sprendimą finansuoti specialybių, kurių šalyje ir taip yra perteklius, studijas. Akivaizdu, jog, planuojant studijų vietų paskirstymą, nesilaikyta šalyje galiojančių Mokslo ir studijų įstatymo nuostatų, kurios aiškiai reikalauja priimant tokius sprendimus atsižvelgti į valstybės ir rinkos poreikius, absolventų įsidarbinimo rodiklius.

Kitaip tariant, studijų prieinamumas pagerėjo besirenkantiems socialinius mokslus. Juos studijuojančių ir taip šalyje dėl mažos studijų kainos ir sąlygiškai lengvesnių mokslų yra ženkliai daugiau nei besirenkančių gamtos ar informacinių technologijų studijų programas.

Tai turi neigiamų pasekmių ir šalies ilgalaikiam vystymuisi: dėl neišnaudoto žmogiškojo potencialo lėtėja BVP augimas, didėja nedarbo rodikliai, kadangi darbą rasti pabaigus socialinius mokslus yra sunkiau.

Situacijos absurdiškumą įrodo ir tai, jog investavimas į pigius diplomus sukėlė tikrą sumaištį švietimo sistemoje: trys tūkstančiai aukštesniuose kursuose jau studijuojančių studentų iš naujo stojo studijuoti, kadangi atsirado proga išvengti mokesčio už mokslą.

Tenka kelti klausimą, ar galime studijų kokybę aukoti dėl studijų prieinamumo.

Tenka kelti klausimą, ar galime studijų kokybę aukoti dėl studijų prieinamumo. Manau, abi problemas reikėtų spręsti lygiagrečiai – didinti studijų vietų finansavimą, o aukštojo mokslo prieinamumo problemą spręsti finansavimo didinimu per tam skirtas socialines ir finansines paramos studijoms programas. Ypač tai aktualu regionuose esančių mokyklų absolventams, nes jie studijų metu neturi galimybės gyventi tėvų namuose ir taip išvengti bent dalies pragyvenimo išlaidų.

Dar anoje Seimo kadencijoje kartu su kolegomis pasiekėme, jog sunkiau besiverčiantiems, našlaičiams ar neįgalumo lygį turintiems studentams socialinės stipendijos didėtų nuo 3,25 iki 6,5 bazinės socialinės išmokos dydžio, t. y. nuo praėjusiais metais siekusio 126,75 eurų dydžio iki šiais metais 260 eurų siekiančios sumos. Tai bent iš dalies suteikia daugiau galimybių studijuoti ir pragyventi tiems, kuriems tą daryti dėl objektyvių sąlygų yra sunkiau.

Tam reikalingos papildomos priemonės, tačiau tai jau kitos diskusijos klausimas.

Tačiau tai tikrai neapima visų puikių mokymosi rezultatų pasiekusių ir studijų aukštosiose mokyklose siekiančių, bet neturinčių galimybių studijuoti dėl finansų stygiaus, mokyklų absolventų. Tam reikalingos papildomos priemonės, tačiau tai jau kitos diskusijos klausimas.

Apskritai aukštosiose mokyklose turi studijuoti geriausi šalies mokiniai. Jų yra tiek didžiuosiuose miestuose, tiek regionuose. Valstybė turi planuoti krepšelius taip, jog jie būtų paskirstyti atsižvelgiant į rinkos ir valstybės poreikius, o ne bet kaip.

Lietuvoje turime iškreiptą vaizdą, kai labai daug abiturientų nori studijuoti aukštosiose mokyklose.

Lietuvoje turime iškreiptą vaizdą, kai labai daug abiturientų nori studijuoti aukštosiose mokyklose. Tik apie 40 proc. socialinius mokslus baigusių studentų dirba darbą, kuriam reikalingas aukštasis išsilavinimas. Profesinės studijos, kurios neretai gali užtikrinti dar didesnę gerovę, baigus mokslus, moksleivių yra nepagrįstai nuvertinamos.

Šią problemą akcentuoja ir tarptautiniai ekspertai – EBPO duomenimis, profesinio mokymo programas Lietuvoje baigia apie 13 proc. jaunuolių iki 25 metų, o ES-23 vidurkis yra apie 35 proc. Ar mes esame tokia turtinga valstybė, kad galėtume sau leisti universitetuose teikti aukšto lygio išsilavinimą būsimiems darbuotojams, kuriuos puikiausiai paruošia kolegijos ir profesinės mokyklos?

Skurdžių studijų Lietuvoje likti nebeturi.

Studijų kokybė yra svarbiausias dalykas, su kuriuo turi būti susijusios permainos švietimo srityje. Džiaugiuosi, jog kaip tik ta linkme jau pradeda eiti neseniai dirbti pradėjusi Vyriausybė.

Skurdžių studijų Lietuvoje likti nebeturi. Tikiu, jog pateiktos priemonės prisidėtų prie to, jog aukštojo mokslo prestižas ir, svarbiausia, kokybė pakiltų bent laipteliu aukščiau.

Edmundas Pupinis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Švietimo ir mokslo komiteto narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų