Dar didesnį finansavimą skirdami nemokamoms bakalauro studijoms ir profesijos įgijimui skatindami pasirinkti aukštąsias mokyklas, valdantieji ,,nusausina“ ne tik profesinio mokymo sistemą, bet ir profesijos bakalaurų rengimo programas kolegijose. Ar tikrai mūsų bendrojo lavinimo švietimo sistema yra tokia tobula, tobulesnė negu daugelyje EBPO ir ES šalių, jei stojimui į universitetus paruošia net 54 procentus, į kolegijas – dar 30 procentų visų šalies absolventų?
Netrukus prasidės laikotarpis, kai šalies abiturientai turės priimti sprendimus dėl būsimos profesijos, studijų programos, mokymosi įstaigos. Tikėtina, jog dalis gimnazijų absolventų ateitį planuos ne pagal savo pašaukimą ir norus, bet ir atsižvelgdami į faktą, jog vieną ar kitą programą studijuoti galės nemokamai. Toks lūkestis 2020 metams yra kaip niekada didelis, kadangi patvirtintame valstybės biudžete nemokamų bakalauro studijų finansavimui papildomai skirta 4 mln. eurų. Bet ar ,,nemokamas“ mokslas mums kainuoja ne per daug ir ar mums apskritai reikia daugiau „nemokamo“ aukštojo mokslo?
Pagal aukštąjį išsilavinimą įgyjančių asmenų dalį Lietuva tarp lyderių yra ir Europos Sąjungos šalių kontekste.
Vienas iš valstybės finansavimo bakalauro studijoms didinimo tikslų yra įvardijamas kaip studijų prieinamumo sąlygų pagerinimas. Tai skamba ganėtinai keistai, kadangi Lietuvoje studijų prieinamumo problema laikyti negalime – visiems puikiai žinomas faktas, jog pagal aukštojo mokslo diplomą turinčių žmonių skaičių pasaulyje esame tarp lyderių.
2018 m. Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję 42 proc. suaugusiųjų (25–64 m.), o yra tai 3 proc. daugiau nei Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių šalių vidurkis. Šis skaičius dar aukštesnis tarp 25-34 m. žmonių – 56 proc., o tai 11 proc. daugiau nei EBPO vidurkis.
Pagal aukštąjį išsilavinimą įgyjančių asmenų dalį Lietuva tarp lyderių yra ir Europos Sąjungos šalių kontekste. Eurostato duomenimis, 2017 m. 30-34 amžiaus žmonių grupėje Lietuvoje aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą buvo įgiję 57,6 proc. gyventojų. Tai – aukščiausias rodiklis tarp visų ES šalių, kai ES vidurkis siekia 40 proc.
Daugelis EBPO ir ES valstybių orientuojasi ne į didesnį išdalintų aukštojo mokslo diplomų skaičių, o į jų kokybę. Planuodamos darbo rinkos poreikį valstybės kreipia dėmesį ne tik į bendrą universitetinį lygį, o ir į profesinį ir kolegijinį lygmenis, suteikdami galimybę į pastarąsias mokyklas pritraukti mokytis ne tik tuos, kurie nepatenka į universitetus, bet ir pačius geriausius bendrąjį išsilavinimą įgijusius absolventus.
Nors EBPO statistika rodo, jog siekti aukštojo mokslo apsimoka (aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys turi geresnes įsidarbinimo galimybes, o baigę aukštąsias mokyklas 25–64 m. Lietuvos gyventojai vidutiniškai uždirba 55 proc. daugiau nei jose nesimokę), lieka neaišku, kaip išplėtus valstybės finansuojamų studentų skaičių universitetuose ir kolegijose pagerės svarbiausias dalykas – studijų kokybė.
Priešingai, kyla grėsmė, jog į aukštąsias mokyklas įstos dar daugiau abiturientų, kurie sėkmingiau realizuoti save galėtų kitose srityse, pavyzdžiui – mokydamiesi konkretaus amato ir profesijos. Reikia pripažinti, jog aukštasis mokslas nėra skirtas kiekvienam.
O profesinės mokyklos tarp šalies dvyliktokų praėjusias metais populiarios toli gražu nebuvo. Lietuvoje 2019 m. iš visų mokytis priimtų abiturientų tik 16 proc. buvo profesinėse mokyklose, kai 54 proc. – universitetuose, dar 30 proc. – kolegijose. Iš viso 84 proc. mokytis priimtų abiturientų mokslus tęs aukštojo mokslo įstaigose. Stulbinantys skaičiai.
Tiesa, vienu pagrindinių profesinio mokymo patrauklumą nurodančių rodiklių yra laikoma ne abiturientų pasirinkimo statistika, o kiek mokinių, siekdami gauti vidurinį išsilavinimą, kartu dalyvauja ir profesinio mokymo programose. Kitaip sakant, kiek mokinių, dar nebaigusių dvylikos klasių, jau siekia įgauti konkrečią kvalifikaciją.
Eurostato duomenimis, 2017 m. Lietuvoje tik 27 proc. vidurinio išsilavinimo siekiančių mokinių rinkosi profesinį mokymą, kai ES vidurkis siekia 48 proc. Tik keturiose ES valstybėse (Maltoje, Kipre, Vengrijoje ir Airijoje) tokių mokinių buvo mažiau. O štai, pavyzdžiui, Čekijoje, Suomijoje ar Slovėnijoje besimokančių konkrečios specialybės dalis tarp vidurinio išsilavinimo siekiančių mokinių 2017 m. buvo daugiau nei 70 proc.
Netgi pasižiūrėjus, kokių specialistų šiai dienai Lietuvoje trūksta labiausiai, daugeliui jų aukštojo mokslo diplomo nereikia. Prieš didindami studentų skaičių universitetuose, pagalvokime, ar daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu, įgytu kai kuriuose abejotinos reputacijos universitetuose ar kolegijose ir jų siūlomose programose, yra naudingiau už darbo rinkoje paklausius ir reikalingus kvalifikuotus darbininkus.
O net ir baigus profesines mokyklas durys siekti aukštojo išsilavinimo neturėtų užsidaryti. Atvirkščiai, jeigu asmenys kartu su profesiniu mokymu įgyja vidurinį išsilavinimą, o gavę kvalifikaciją sumano pasisemti teorinių žinių universitete, stojantiems į tos pačios arba panašios krypties studijų programą, manau, būtų galima pridėti ir papildomus balus.
Lietuvoje turime daug profesinio ugdymo sėkmės pavyzdžių. Vienas iš jų – glaudžiai su verslu bendraujančios Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro įdirbis rengiant automatinių sistemų eksploatavimo mechatronikos specialistus. Mokyklos mokiniai eilę metų nacionaliniuose mechatronikos konkursuose varžydamiesi ir su kolegijų studentais laimi pirmąsias vietas bei atstovauja šaliai tarptautiniuose konkursuose.
Dar vienas pavyzdys – Vilniaus technologijų mokymo centras, kurio moksleiviai, mokydamiesi programinės įrangos testuotojo programuotojo mokymų programose, pasiekia puikių rezultatų. Mokyklos absolventai nesunkiai randa darbą verslo įmonėse, kadangi šios srities specialistų paklausa yra labai didelė.
Tą patį galima būtų pasakyti ir apie kitas profesines mokyklas, ruošiančias aukšto lygio automechanikus, apskaitos specialistus ar statybininkus. Ir šios specialybės galėtų būti traktuojamos ne tik kaip įgyta profesija, bet ir kaip svarus laiptelis siekiant karjeros ir tęsiant atitinkamas studijas kolegijoje ar universitete.
Valstybė turi eiti moksleivių švietimo apie karjeros galimybes ir profesinio ugdymo prestižo didinimo, o ne dirbtino aukštojo mokslo prieinamumo, kuris ir taip yra geras, keliu.
Dar šiek tiek skaičių pabaigai – 2018 m. sutartis su profesinio mokymo įstaigomis pasirašė 828 asmenys, baigę universitetines (2017 m. – 1528) studijas ir 457 asmenys – kolegines studijas (2017 m. – 900). Šie atvejai rodo, kad universitetai ir kolegijos kartais gali būti blogas pasirinkimas, o po to karjeros pasirinkimo klaidas taisyti reikia jau būtent profesinėse mokyklose.
Be abejo, tokie pavyzdžiai rodo karjeros planavimo problemas bendrojo lavinimo mokyklose. Siekiant moksleivius nukreipti tinkama linkme jau nuo pradžių, laikas sudaryti sąlygas vaikams susipažinti su įvairių profesijų specifika profesinių mokyklų mokymo bazėse, suteikti galimybes paaugliams atlikti praktiką bent jau artimose realiai gamybai darbo vietose, technologijų laboratorijose.
Galiausiai pernelyg sukelti lūkesčiai, susiję su aukštojo mokslo diplomo įgijimu, o ne įgytos profesijos kokybe, brangiai kainuoja ne tik valstybei, bet ir pačiam profesiją siekiančiam įgyti jaunuoliui. Juk mokymosi galimybių pervertinimas, klaidžiojimas tarp profesijų ir mokymo įstaigų, ten prarastas laikas taip pat turi savo kainą.
Valstybė turi eiti moksleivių švietimo apie karjeros galimybes ir profesinio ugdymo prestižo didinimo, o ne dirbtino aukštojo mokslo prieinamumo, kuris ir taip yra geras, keliu.
Pastaruoju metu vėl keliamas klausimas dėl politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos švietimo. Vyriausybės partijoms apsvarstyti pateiktame susitarimo projekte profesiniam mokymui skiriama vos pora sakinių. Mano nuomone, profesinis mokymas nusipelnė daug didesnio dėmesio.
Edmundas Pupinis yra TS-LKD frakcijos narys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys.
