Apie situaciją trumpai: 2017 m. pasirašyta švietimo ir mokslo šakos kolektyvinė sutartis, gerinanti darbo sąlygas švietimo sistemos darbuotojams. 2019 m. švietimo profesinės sąjungos ir švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius derasi dėl minėtos sutarties pakeitimų, kurie numato įvairių grandžių pedagogų atlyginimų augimą ir kitus svarbius dalykus. Dėl pagrindinių punktų sutariama.
Ateina ruduo. Vyriausybė pateikia artėjančių metų valstybės biudžeto projektą. Paaiškėja, jog žadėtų pinigų nėra. Pradedama grasinti mokytojų streikais. Vyriausybė su Premjeru Sauliumi Skverneliu priešakyje sako, jog pasiektas susitarimas negalioja, kadangi jiems turi pritarti Finansų ministerija ir visas Ministrų kabinetas. Kitaip tariant, nesvarbu, ką ir kiek laiko derėjosi ministras A.Monkevičius, jei Vyriausybė tam nepritars, nieko nebus.
Vos tik Seimui pateikus biudžeto projektą, Seimo valdančiųjų daugumos nariai registruoja pasiūlymus biudžetui, kad tie pinigai švietimo eilutėse visgi nugultų. Kas gi čia vyksta?
Apie viską – iš pradžių.
Pirmas veiksmas. 2017 m. lapkričio mėn. Švietimo ir mokslo ministerija ir septynios švietimo profesinės sąjungos Vyriausybėje pasirašo šakinę kolektyvinę sutartį. Tuo metu buvo teigiama, jog sutartis sudarys prielaidas dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų atlyginimams didinti 2018–2022 m.
Antras veiksmas. 2019 m., tarpusavyje susijungus kelioms švietimo profsąjungoms, buvo pradėta derėtis dėl kolektyvinės sutarties pakeitimo. Pagrindiniu derybinio proceso veidu tampa ministras A. Monkevičius, ir, kaip tenka matyti iš profsąjungiečių pasisakymų spaudoje, pažadai derybų metu ,,liejosi“ pakankamai laisvai.
Buvo sutarta, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. valstybės biudžete vėl bus skirtos lėšos ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo pedagogų išeitinėms kompensacijoms mokėti. Buvo sutarta, kad pradedant 2020 metais, kasmet dėstytojų, mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų etatinis (bazinis) darbo užmokestis bus didinamas ne mažiau kaip 10 proc. Buvo pasiektas susitarimas dėl ikimokyklinio, priešmokyklinio bei bendrojo ugdymo pedagogų darbo užmokesčio didinimo. Sutarta, kad nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų pareiginės algos koeficientus reikia sulyginti su bendrojo ugdymo mokytojų koeficientais, kartu visus koeficientus padidinant 10 procentų.
Taip pat nuspręsta, kad kai kurių ugdymo pakopų pedagogams neliks koeficientų „žirklių“ ir bus įvesti papildomi – 20 ir 25 metų – stažo „laiptai“, atitinkamai numatant jiems didesnius atlyginimus. Paskutinis su darbo užmokesčio kėlimu susijęs susitarimus yra nukreiptas į ilgesnę perspektyvą – sutarta, jog iki 2025 m. mokytojų vidutinis darbo užmokestis (VDU) turi sudaryti ne mažiau negu 130 proc. šalies VDU. Pasiekę šiuos susitarimus, abiejų pusių derybininkai pakartojo savo principinę nuostatą, kad sutartos nuostatos galios visiems valstybės ir savivaldybių švietimo ir mokslo įstaigų pedagogams, nepaisant jų narystės profesinėje sąjungoje.
Skaičiuojama, jog pakeitimams įvykdyti kitąmet reikėtų papildomai skirti 117,6 mln. eurų. Nors dėl minėtų punktų ir pinigų derybų metu buvo sutarta, oficialiai sutartis nepasirašyta. Čia ir prasideda įdomybės. Skaičiai, kurie buvo suderėti 2019 m. vasarą taip ir liko nepatvirtinti ministro A.Monkevičiaus ir profsąjungų derybininkų parašais.
Panašu, jog ministras derėtis Premjero įgaliojimus gavo, o pasirašyti – ne. Kitaip tariant, kelis mėnesius švietimo profsąjungos buvo pralaikytos prie derybų stalo, o po to pasakyta: ačiū, buvo malonu pabendrauti, bet mes darysime taip, kaip mums reikia. Pats S. Skvernelis patvirtino, kad teikiant biudžeto projektą ši sutartis nevykdyta, nes Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nebuvo gavusi Vyriausybės įgaliojimų jai pasirašyti.
Tai atsispindi ir valstybės biudžeto projekte – pasirodžius kitų metų biudžeto įstatymui, profsąjungos pasijautė „išdurtos“, kadangi Vyriausybė pasiruošusi skirti tik 55,5 mln. eurų.
Tai tikrai tapo nemenku pažeminimu profsąjungoms, ypatingai toms, kurios šiemet susijungė į vieną darinį – pirmininko Egidijaus Milešino ir jo pavaduotojų Audriaus Jurgelevičiaus ir Ramūno Znuto vedamai Lietuvos švietimo ir mokslo profesinei sąjungai (LŠMPS), kurie nedalyvavo 2018 m. mokytojų streikuose, patikėję, kad viskas bus išspręsta derybų keliu.
Šįkart viskas jau kitaip, ir E.Milešinas ne kartą pakartojo, jog mokytojų streikas bus. Priežasčių, dėl ko profsąjungos turėtų pradėti streikus, tikrai yra. Pirmiausia, LŠMPS, siekdama išlikti reikšminga, švietimo ir mokslo darbuotojų tarpe privalo sustiprinti savo pozicijas.
Antra, tiek laiko raminusi savo narius ir kalbėjusi apie sėkmingai vykstančias derybas, kito kelio jie kaip ir neturi. Minėtos profsąjungos vadovai arba privalo pasiekti, kas buvo sutarta, arba paprasčiausiai atsistatydinti. Dar vasarą jie pareiškė, kad jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nepadarys žingsnių gerindama situaciją švietimo ir mokslo srityje, tai jie privalės nutraukti 2017-aisiais pasiektą kolektyvinį susitarimą.
Trečias veiksmas. Istorija tęsiasi. Atsiranda pirmieji susidariusios situacijos ,,gelbėtojai“, ir ne iš bet kur, o iš Ramūno Karbauskio komandos. Seime, jau pirmą dieną po 2020 m. valstybės ir savivaldybių biudžeto projekto įregistravimo, pasiūlymų dėl prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo priregistruota daugiau nei už 70 mln. eurų. Labai keista, kai Vyriausybės biudžetą tokiomis sumomis Seime koreguoja patys valdantieji. To dar nėra buvę.
Galiausiai kyla nemažai klausimų – kas ir kokiu tikslu ministrą A.Monkevičių drąsino duoti dabar jau neįgyvendinamus pažadus? Kitaip sakant, kas jį pakišo? Kodėl apskritai vyksta derybos, prieš tai nesuderinus, kas už sutartus įsipareigojimus yra atsakingas? Ar valdantieji Vyriausybėje ir Seime apskritai kalbasi? Gali būti, kad visi pažadai, gal net suprantant, kad jie bus sunkiai įgyvendinti, buvo suplanuoti dar Seime. Mano nuomone, netrukus pamatysime dar daugiau aistrų ir kaltų ieškojimo.
Spektaklio pabaiga. Kaip pasibaigs visas šis mokytojų kvailinimo spektaklis, prognozuoti kol kas sudėtinga. Aišku tik tai, jog turime daug aktorių, daug veiksmo ir skirtingų vaidmenų. Liūdniausia tai, jog dėl to kenčia švietimo bendruomenė – jiems nėra svarbu, kokios povandeninės srovės trukdo priimti taip ilgai lauktus sprendimus. Mokytojams, aukštųjų mokyklų dėstytojams ir kitiems švietimo sistemos darbuotojams svarbiausia, kad Vyriausybės vadovas kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministru įgyvendintų tai, ką jau yra įsipareigoję ir pažadėję mokytojams.
Laukiame tęsinio.
Edmundas Pupinis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys.
