Vienas tų scenarijų pluoštas įkūnija pažįstamus Baltijos šalių košmarus. Visos tos istorijos prasideda nuo vidaus politinių neramumų (be abejo, pakurstytų iš išorės), dėl kurių į valdžią ateina silpnos, nekompetentingos ir nepatrauklios vyriausybės, kuriose dalyvauja korumpuotos, populistinės arba prorusiškos partijos.
Susilpninus Vakarų palaikymą, tolesnis etapas suteikia pagrindą Rusijos skundams arba galbūt įsikišimui. Vienas iš scenarijų – kad nacionalistai skustagalviai pradeda puldinėti vietos rusakalbius ir iš pažiūros lieka nenubausti. Kitas – kad tie patys ekstremistais (žinoma, slapta remiami Kremliaus), susprogdina dujų, elektros ir geležinkelio jungtis Lietuvoje, izoliuodami Rusijos Kaliningrado sritį.
Tuomet Kremlius pareikalauja stebėtojų arba taikdarių, sukelia propagandos audrą, vėliau pasiunčia liūdnai pagarsėjusius „žaliuosius žmogeliukus“, matytus Kryme, o galiausiai sukelia branduolinio eskalavimo grėsmę, kad neįsikištų NATO.
Tokius įvykių scenarijus anksčiau esu kūręs kitiems projektams – tiek daug, kad dabar beveik galėčiau juo rašyti miegodamas. Aš jų nebelaikau jų labai realistiniais. Pagrindinis juose visuose keliamas klausimas – per kiek laiko Vakarai suvoks, kad tie epizodai yra ne vien vidaus politikos reikalai, bet ir Rusijos provokacijos. Beveik visais atvejais atsakymas yra toks pats: NATO (ir Europos Sąjunga) suvokia, kas vyksta, ir nedelsiant imasi žingsnių, kad užbėgtų už akių Kremliui – tiek įsikišdamos vietoje, tiek darydamos spaudimą Maskvai.
Trumpai tariant, suklastoti skandalai, apsimestinis įtūžis ir greiti oportunistiniai žingsniai galėjo suveikti prieš 10–15 metų, bet ne dabar. Rusijos agresyvi politika Baltijos šalių atžvilgiu privertė autsaiderius kur kas geriau suvokti pavojų. Mes turėtume būti budrūs, bet netapti įsibaiminusiais ir nervingais.
Tačiau kiti du scenarijai labiau mane sudomino. Vienas iš jų vyksta Baltarusijoje. Ką darytų Vakarai, jeigu Minske prasidėtų sukilimas, kuris atrodytų (ir galbūt iš tikrųjų būtų) besiklostantis kaip Maidano protestai Kijeve? Susirūpinusieji gali sakyti, kad bet koks palaikymas tokiam procesui gali būti laikomas Ukrainoje padarytų klaidų kartojimu. Tai kurstytų Kremliaus paranoją ir suteiktų dingstį atsakui Baltijos šalyse dėl kalbos, pilietybės ir tranzito problemų. Bet ar mes tikrai neveikliai stovėtume ir leistume sušaudyti proeuropietiškus protestuotojus? Ir kokiu mastu turėtume palaikyti autokratinį, bet pusiau nepriklausomą Lukašenkos režimą, jeigu jis įsitrauktų į konfrontaciją su Maskva?
Dar sunkiau būtų sugalvoti, kaip Vakarai turėtų reaguoti į politinę krizę Maskvoje, kuri gali vesti į susirėmimus Kaliningrade – tarkime, tarp vietos reformų šalininkų ir griežtosios linijos veikėjų, kuriems būtų įsakyta juos sutriuškinti? Kalbant plačiau, ką darytume, kad apsaugotume branduolinių užtaisų atsargas, jeigu Rusiją apimtų pilietinis karas?
Nesu tikras, kokie yra atsakymai. Tačiau matau, kad Vakarų mąstymas krypsta nuo problemų, sukuriamų numanomos Rusijos galybės atsikūrimo, prie tų, kurios kiltų dėl tos šalies nuosmukio. Rusija tebenori būti pastebima, bet tai veikiau yra įkyru, o ne grėsminga.
Kaip savo svarbioje naujoje knygoje „Rusija ir naujoji pasaulio netvarka“ (Russia and the new world disorder) aiškiai nurodo Bobo Lo (Bobas Lo), Londone įsikūrusios idėjų kalvės „Chatham House“ analitikas, Rusijos užsienio politikos triumfai valdant Putinui yra daugiausiai jos nesėkmės. Jis pavertė Ukrainą priešu, sukėlė nerimą kitoms šalims buvusioje sovietinėje erdvėje, išbudino NATO ir privertė Europos Sąjungą rimtai susimąstyti apie energetinį saugumą. Garsiai giriamas aljansas su Kinija yra vienpusis: Pekino prioritetas yra modernizacija, o ne konfrontacija su Vakarais. Tuo tarpu Rusija, priešingai, stengiasi nukreipti dėmesį nuo savo nesugebėjimo modernizuotis.
Visa tai neturėtų klaidinti mūsų.