Pirma, Seimo nario E.Z. pateiktos ir Seimo 2021 m. sausio 12 d. priimtos rezoliucijos Nr. XIV-163 „Dėl laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečio“ (TAR, 2021-417) projekto atitinkamai suformuluota nuostata apie pirmojo nepriklausomo (atkuriamojo) parlamento pirmininko buvimą faktiniu valstybės vadovu 1990–1992 m. Tokia nuostata po audringų debatų vardan tos Lietuvos šiaip ne taip pakeista, joje pagal 1990 m. kovo 11 d. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo atitinkamą formuluotę tiksliai ir korektiškai nurodant aukščiausiąjį valstybės pareigūną, bet ne jo buvimą faktiniu valstybės vadovu, nenurodytu tame Įstatyme kaip laikinojoje konstitucijoje. Opozicija reikalavo tokio patikslinimo ir priešinosi pirminiam sumanymui. Tačiau galima manyti, kad būtent siūlyta pirminė nuostata tikriausia bus atitinkamos įstatymų leidybos, pvz., keičiančios Respublikos Prezidento rentos reglamentavimą, vertybinė gairė 2021 m. kovo 10 d. prasidedančioje Seimo pavasario sesijoje;
Antra, vieno iš aktyviausių ir įtakingiausių buvusių Konstitucinio Teismo teisėjų prof. Vytauto Sinkevičiaus, kuris atkuriamajame parlamente 1990–1992 m. ėjo atsakingas vyresniojo teisininko pareigas ir sukaupė neįkainojamos patirties, maždaug nuo 2018 m. ar 2019 m. įvairiais būdais emocionaliai propaguojama ir net specialioje LRT laidoje, kurioje diskutavo su šių eilučių autoriumi ir telefonu replikavusiu prof. Egidijumi Kūriu, nepalenkiamai ginama istorinė teisinė įžvalga, kad atkuriamojo parlamento pirmininkas, turėjęs išskirtinę teisę atstovauti valstybę tarptautiniuose santykiuose, iš esmės buvo ne tiek parlamento lyderis, bet faktinis valstybės vadovas, kuris nepakankamai išsamiai atskleistas Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime. Juo užkirstas kelias skirti išskirtinę – stažo ar pensinio amžiaus arba negaunamų kitų pajamų reikalavimais nesaistomą – Konstitucijos 90 straipsnio implikuojamą (pažodžiui nenurodytą) Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, pensiją atkuriamojo parlamento pirmininkui, kadangi tai neatitinka unikalaus ir individualaus Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statuso, taigi prieštarauja Konstitucijai;
Trečia, 2021 m. kovo 10 d. prasidedanti Seimo pavasario sesija, kurios metu ar net pradžioje teoriškai įmanomas ištisus metus užsitęsusios ar „užtrukusios“ Konstitucinio Teismo teisėjų rotacijos pabaigimas, pagaliau – galbūt neatsitiktinai išskirtiniame atmintinų šventinių dienų kontekste – pakeičiant vienintelį iki šiol nepakeistą teisėją ir kartu teismo pirmininką. Šios sesijos antroji diena kaip šventinė Kovo 11-oji itin siejama su apgintos laisvės 30-mečiu.
Kovo 10-oji gali tapti ta diena, kai Kovo 11-osios išvakarėse atitinkami sveikinimai atkuriamojo parlamento pirmininkui gali būti paskelbti ir Konstituciniame Teisme.
Tokiame kontekste svarbu pažymėti gana neįprastą signataro Vytenio Andriukaičio 2021 m. kovo 5 d. paskelbtą viešą sveikinimą atkuriamojo parlamento pirmininkui būtent Kovo 10-osios (o ne 11-osios) proga, nes tą dieną prasidėjo jo karjera, kai tvirtu susirinkusių naujai demokratiškai išrinktų LTSR deputatų ir busimų signatarų sutarimu buvo pakleistas tuometinio LTSR kvazi parlamento reglamentas, jame įtvirtinat LTSR parlamento pirmininko statusą, kuris kitą dieną (Kovo 11-ąją) lemtingai transformuotas į atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos parlamento pirmininko statusą.
Visa tai leidžia manyti, kad Kovo 10-oji gali tapti ta diena, kai Kovo 11-osios išvakarėse atitinkami sveikinimai atkuriamojo parlamento pirmininkui gali būti paskelbti ir Konstituciniame Teisme.
Žinoma, galima teigti, kad minėtos Seimo rezoliucijos projektu buvo siekta ne paskatinti atitinkamą įstatymų leidybą, bet viso labo korektiškai patikslinti ir kartu politiškai pabaigti tas diskusijas, kurios kilo po minėto Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimo. Juo, kaip minėta, užkirstas kelias paskirti atkuriamojo parlamento pirmininkui, kaip teisiškai nebuvusiam valstybės vadovu pagal to nenumačiusį Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, pensiją.
Tačiau nederėtų neprisiminti anaiptol nesenų laikų, kai dešiniųjų jėgų pastangomis Seime 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 pirmiausia patvirtinta viso labo šeimos sampratos koncepcija, tuo esą dar nenusprendžiant, kokia bus teisės aktų leidyba šeimos klausimais. Deja, Konstitucinis Teismas tuomet 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nustatė, kad tokia Seimo pritarimo sulaukusi koncepcija pagal jos formuluotes saisto Vyriausybę ir ją įpareigoja jos paisyti, todėl yra teisminga Konstituciniam Teismui ir prieštarauja Konstitucijai, kadangi numato tik tokią šeimą (jai būdingą CK ir EŽTK ginamą šeimyninį gyvenimą), kuri esą galima tik santuokos pagrindu ir negalima be santuokos.
Taigi kiekviena Seimo rezoliucija ar koncepcija itin jautriu teisės politikos ar istorijos aspektu – pakankamai svarbus įspėjimas ar „signalas“, kad gali būti įstatymų leidybos korektūrų, ypač tokių, kurie susiję su Seime 2021 m. itin propaguojamu apgintos laisvės 30-mečiu.
Konstitucinis Teismas pirmiausia yra teisės normų teismas ir tik po to sąlygiškai (ribotai) faktų teismas.
Būtent šis veiksnys ir su juo susijęs politinis istorinis kontekstas leidžia daryti tarpdisciplininio pobūdžio prielaidą, kad minėta Seimo 2021 m. sausio 12 d. rezoliucija – tai ne tiek politinis atsitiktinumas jausmingų prisiminimų ir tragiškų išgyvenimų jubiliejinio sutvirtinimo lygmenyje ar įprastas parlamentinis kūrybiškumas „pakylėto tono“ deklaracijos forma, kiek strategiškai apgalvota ir toliaregiška paskata (dingstis) inspiruoti konstitucinės justicijos pokyčius artėjančios Kovo 11-osios ir įmanomo Konstitucinio Teismo pirmininko trinktelėjimo durimis proga.
Jei jau trinktelėti durimis rekordiškai ilgo beveik 7 metus užsitęsusio (užtrukusio) pirmininkavimo Konstituciniam Teismui proga (teisėjai Juozas Žilys ir Egidijus Kūris tokias pareigas atitinkamu laikotarpiu ėjo beveik 6 metus), tai kodėl ne sudrebinant oficialiąją doktriną pagal savo disertaciją apie nepriklausomybės atkūrimą ir jos prielaidas bei padarinius valstybės tarptautinio pripažinimo de facto ir de jure lygmenyje, taigi „reinterpretuojant“ vadovavimo valstybei istorinę tiesą, kuri minėtame Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarime esą paviršutiniškai atskleista vien teisės normų formuluočių lygmeniu ir ne faktinių aplinkybių kontekste, kuris svarbus būtent de facto (o ne vien de jure) aspektu.
Na ir kas, kad Konstitucinis Teismas pirmiausia yra teisės normų teismas ir tik po to sąlygiškai (ribotai) faktų teismas. Juk nurodžius pirmojo parlamento pirmininko ypatingą aktyvumą ir įtakingumą tarptautiniuose santykiuose ir tai atspindinčius duomenis, pvz., pacitavus jo kitų valstybių vadovams rašytus laiškus ir iš jų gautus atsakymus, galima susidaryti (ir kitiems sudaryti) platesnį neįprasto pirmininkavimo atkuriamajam parlamentui vaizdą, kurį tik iš dalies suponavo (aprėmė) Laikinojo Pagrindinio Įstatymo formuluotės.
Tačiau nederėtų pamiršti inter alia Konstitucinio Teismo kadaise rengtos įspūdingos konferencijos, skirtos fakto ir teisės klausimams konstitucinėje justicijoje. Nuo tada Lietuvoje įsiplieskė ir iki šiol neužgeso tam tikro profesionalumo lygmens diskusija, kada ir kiek fakto klausimas Konstituciniame Teisme svarbesnis ar prioritetinis negu teisės klausimas.
Galima tvirčiau sutarti bent tiek, kad fakto aspektai labai svarbūs, kai Konstitucinis Teismas nagrinėja, be kita ko: a) įstatymo ar Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijai pagal svarstymo ir priėmimo tvarką (pvz., pagal rezonansinį Respublikos Prezidentės D.G. pasiteiravimą dėl kurortų apsauginių zonų panaikinimo nederinimą ir skubos tvarką Vijūnėlės dvaro statybos kontekste); b) Respublikos Prezidento dekreto gražinti pilietybę J.B. ar suteikti valstybinį apdovanojimą užsieniečiui J.J. pagrįstumą, juo labiau Vyriausybės nutarimo atleisti iš pareigų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą J.M. pagrįstumą; c) konkrečius veiksmus, dėl kurių Seime pradėta apkaltos byla.
Nesinori būti Julijos Žemaitės aprašytu nepraustaburniu Vingių Jonu, tačiau nebūna ir negali būti „beveik nėščia“.
Visa tai, deja, vienaip ar kitaip neišvengiamai siejasi (turi būti susiejama) su atitinkamais teisės klausimais, pvz., institucijos ar jos vadovo kompetencija ir jai priskiriamais įgaliojimais, atsakingo valdymo principu, teisės viršenybės imperatyvu ir pan. Todėl Konstitucinio Teismo veikloje (jurisdikcijoje) negali būti tokio pirmiausia ar labiausia fakto klausimo, kuris visiškai ar „beveik“ nebūtų teisės klausimu esminga apimtimi.
Nesinori būti Julijos Žemaitės aprašytu nepraustaburniu Vingių Jonu, tačiau nebūna ir negali būti „beveik nėščia“. Negali būti ir nebūna „beveik grynai fakto klausimo“. Visada būna ir turi būti fakto ir teisės aspektų persipynimas.
Todėl iš principo rizikinga ir vargu ar įmanoma tinkamai ir kiek galima labiau įtikinamai taikyti Konstitucijos ar įstatymo aiškinimo istorinį sisteminį bei teleologinį metodus taip, kad minėto Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimo oficialiu išaiškinimu ar net peržiūrėjimu išgrynintas atkuriamojo parlamento pirmininko faktinis statusas: a) pasidarytų svarbesnis už teisinį (konstitucinį) statusą; b) paskatintų ir pateisintų atitinkamą įstatymų leidėjo teisėkūrą faktinių ir teisinių valstybės vadovų rentų reglamentavimo srityje, priimant naują įstatymą: a) pavadintą maždaug taip: „Faktinių valstybės vadovų ir respublikos prezidentų rentų įstatymas“; b) taikomą ne tik atkuriamojo parlamento pirmininkui, bet ir ginkluoto pasipriešinimo agresoriui ir laisvės kovų sąjūdžio vadovo, kuris nurodytas Seimo priimtuose aktuose, atitinkamam palikuoniui.
Faktams svarbiausias aspektas ir kartu stipriausias argumentas konstitucinės teisės lygmenyje, matyt, gali būti ne tik atkuriamojo parlamento pirmininko funkcijai priskirtas valstybės atstovavimas tarptautiniuose santykiuose, bet ir tai, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas [...] pateikia Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras paskyrimui arba išrinkimui į Lietuvos Ministro Pirmininko, Lietuvos aukščiausiojo teismo pirmininko, Lietuvos Respublikos prokuroro [...] pareigas“ (Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tokios galios pagal dabar galiojančią Konstituciją priskirtos Respublikos Prezidentui kaip valstybės vadovui.
Be to, kad kertiniu gali būti paties Konstitucinio Teismo 2004 m. originaliai suformuluotas (šiaip iš scholastams formalistams priešininkų kritikų alternatyvių interpretacijų pasiskolintas) doktrininis teiginys, kad Konstitucija turi dvasią ir yra ne vien teisės pažodinė išraiška (dokumento tekstas), bet ir gyva konstitucinė tikrovė, taigi išeitų faktinė konstitucinė realybė. Toks pirmiausia prof. Egidijaus Kūrio mokslinio pedagoginio domėjimosi sritį (ir jo braižą, stilių) atspindintis doktrininis teiginys, deja, 2021 m. gali „atsisukti prieš jį patį“, jei Seime bus įgyvendinta prof. Vytauto Sinkevičiaus alternatyvi faktinio valstybės vadovo 1990–1992 m. vizija.
Faktams netinkamiausias aspektas ir kartu silpniausias argumentas konstitucinės teisės lygmenyje, matyt, gali būti tai, kad: a) „Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas atskaitingas Aukščiausiajai Tarybai“ (minėto Įstatymo 86 straipsnio 3 dalis; b) „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką [...] slaptu balsavimu gali atšaukti Aukščiausioji Taryba“ (minėto Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis). Rinkėjų tiesiogiai išrinktas Respublikos Prezidentas, kaip valstybės vadovas, pagal dabar galiojančią Konstituciją: a) neprivalo ir net negali atsiskaityti Seimui (jo metinis pranešimas Seime apie padėtį valstybėje nėra ataskaita apie Respublikos Prezidento veiklą); b) negali būti Seimo nušalintas ar suspenduotas, išskyrus Konstitucinio Teismo galių nulemtą situaciją, kai Konstitucinio Teismo išvada sudaro teisines prielaidas Seimui pašalinti Respublikos Prezidentą iš pareigų apkaltos proceso tvarka, kaip tai įvyko 2004 m.
Pavasariop užplūsta laki vaizduotė. Ją pakursto ir baugina kadenciją baigusio Konstitucinio Teismo teisėjo, vis dar einančio pirmininko pareigas, šūkis: „Kiek reikia, tiek ir dirbsim“.
Be to, Vilniuje 1991 m. išleistas leidinys „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys“ vien pagal savo pavadinimą gali sudaryti įspūdį, kad kolegialiu valstybės vadovu 1990–1992 m. galėjo būti to leidinio pavadinime šalia parlamento nurodytas „Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas“. Jis pagal Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 85 straipsnio 7 ir 9-11 punktus turėjo išimtinius įgaliojimus skirti ir atšaukti „Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų“, priimti „prie jo akredituotų užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus“, suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, teikti „malonę asmenims, kuriuos yra nuteisę Lietuvos teismai“. Tačiau derėtų korektiškai patikslinti, kad to leidinio II skyriuje „Aukščiausiosios Tarybos pareiškimai ir kiti politiniai dokumentai“ įterpti atkuriamo parlamento pirmininko individualius veiksmus atspindintys pareiškimai ar kitokie ypatingi politiniai aktai, pvz., 1990 m. kovo 14 d. laiškas „Jo Prakilnybei M. Gorbačiovui“ (p. 333) ar 1990 m. liepos 2 d. „laiškas JAV Prezidentui Džordžui Bušui“ (p. 394).
Žinoma, derėtų palaukti Kovo 10-osios ir šventinės Kovo 11-osios bei Seimo pavasario sesijos raidos. Galbūt šių eilučių autorius pernelyg nerimauja, įžvelgdamas nebūtus dalykus, kuriems nėra pakankamai rimto pagrindo nei Konstitucinio Teismo darbotvarkės kontekste, nei pasitarimų šio teismo redkolegijoje lygmenyje.
Pavasariop užplūsta laki vaizduotė. Ją pakursto ir baugina kadenciją baigusio Konstitucinio Teismo teisėjo, vis dar einančio pirmininko pareigas, šūkis: „Kiek reikia, tiek ir dirbsim“. Kam reikia? Nejau valstiečiams? Ir kiek ilgai dar reikės? Nejau dar pusmetį, metus ar iki šio Seimo kadencijos pabaigos 2024 m.? Kodėl ne, jei tėvynė šaukia, o Seimas nepaleidžia?
Beje, daugiau nei keista, kad visi Konstitucinio Teismo kadaise suformuluoti beveik talmudo apimties itin išsamūs ir detalūs išaiškinimai ir vertinimai, skirti sumenkinti ir eliminuoti tuomet „pirmininkavimo kadenciją“ baigusio Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus laikiną faktinį statusą (jį sutvirtinusio Seimo priešiškumo Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, Valdo Adamkaus du kartus bergždžiai teiktai kadenciją baigusio Konstitucinio Teismo teisėjo Jono Prapiesčio kandidatūrai į Aukščiausiojo Teismo pirmininkus kontekste), mutatis mutandis netaikomi šiek tiek kitokį (nepalyginti unikalesnį) faktinį statusą maždaug nuo 2020 m. kovo vidurio iki 2021 m. kovo vidurio turinčiam Konstitucinio Teismo teisėjui, einančiam šio teismo pirmininko pareigas.
Iki šiol nėra (ir neaišku, ar kada nors bus) nuosekli ir garbinga Konstitucinio Teismo doktrina, kad visi ankstesni oficialūs konstituciniai išaiškinimai ir vertinimai, kurie kadaise turėjo būti griežtai taikomi „pirmininkavimo kadenciją“ baigusiam dešiniųjų Seimo jėgų remiamam Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Vytautui Greičiui, dabar, tebūnie su tam tikrais ypatumais, turi būti mutatis mutandis taikomi ir dešiniųjų Seimo jėgų remiamam „teisėjavimo kadenciją“ baigusiam Konstitucinio Teismo pirmininkui. Konstitucija netoleruoja, kad žemesnę galią turintis Konstitucinio Teismo įstatymas sudarytų teisines prielaidas pasibaigus teisėjo 9 metų kadencijai toliau nepertraukiamai eiti teisėjo ir kartu pirmininko pareigas itin ilgai (tris mėnesius, pusmetį, metus) vien dėl to, kad Seimas nepaskiria įpėdinio.
Visa kita – šalutiniai emociniai ar psichologiniai arba teisės politikos aspektai, tebūnie taip pat reikšmingi. Jei 9 metų kadenciją baigęs Konstitucinio Teismo teisėjas, toliau vien dėl Seimo nepaskirto įpėdinio einantis teisėjo ir kartu pirmininko pareigas, neseniai dėl objektyviosios tiesos sugebėjo nepabūgti sugadinti santykius net su Teisėjų taryba, kuri atstovauja visiems kitiems Lietuvos teismų teisėjams, tai kodėl jis dėl istorinės tiesos atkūrimo negalėtų pabūgti sugadinti santykių su buvusiais Konstitucinio Teismo teisėjais, kurie balsuodami „už“ priėmė minėtą 2002 m. birželio 19 d. nutarimą? Kiek reikia, tiek ir peržiūrėsim!?
Egidijus Šileikis yra VU TF profesorius.