Ne todėl, kad kas nors liepė, šio klausimo frakcija iš viso išsamiai nesvarstė, palikdama, griežtai kalbant, pasirinkimui pagal sąžinę. O sąžinė padiktavo, kad reikia pritarti, ir kalbas apie Seimo narių skaičių ir bendrai valstybės valdymo sistemą pagaliau perkelti iš chaotiško pasimėtymo pseudopatriotinėmis frazėmis į tikresnę politinę diskusiją.
Kaip daug skaitantis ir rašantis politologas neabejoju – 141 Seimo narys yra optimalus dydis dabartinei situacijai. Moku traukti kubinę šaknį ir žinau, kad 2,8 mln. gyventojų (jei ir klaidingai laikyti, kad mūsų yra tik tiek) 141 yra kaip tik tai. Kaip politikas-praktikas žinau, kad Seimo nariai yra perkrauti darbu ir įsipareigojimais, kad jų skaičius sumažėjimas ir „drausminimas“ prievartiniu sėdėjimu salėje dar labiau apribos bendravimą su rinkėjais, dar labiau uždarys Seimo koridorių labirintuose, dar labiau smukdys Seimo prestižą.
Darbo sąlygų ir saugumo bloginimas (populiariai vadinamas privilegijų atėmimu) ilgainiui pavers Seimo narius antrarūšiais valstybės tarnautojais, kuriems bus svarbu darbo vietos išsaugojimas, o ne valstybės interesai.
Klysta ne rinkėjai – jie turi teisę sakyti, kad parlamentas per didelis. Klysta politologai, nes jie savo politinių tyrimų instrumentais negirdi rinkėjų signalo.
Tačiau yra ir antra, gal net svarbesnė, medalio pusė, kurios politologai arba apsimeta nematą, arba galvoja, kad tai, ką mato, yra tiesiog ne problema.
Gyvename santvarkoje, kuri vadinasi demokratija, o ji ne tik paraidžiui, bet ir savo dvasia reiškia liaudies, t.y žmonių valdžią. Taigi, tie žmonės – didžioji jų dalis – yra įsitikinusi, kad Seimą mažinti reikia, reikia kuo greičiau, ir jokie neva racionalūs politologų išvedžiojimai jiems nė motais. Ar politologai ims paneiginėti savo pačių glorifikuojamus teiginius apie tai, kad rinkėjas neklysta ir kad ta liaudis, o ne politologai ar 101 Seimo „dalmatinas“, yra aukščiausias suverenas?
Tad kaip elgtis? Klausyti teisės ir politikos ekspertų ar sekti liaudies balsu ir vykdyti jos valią? Pirmųjų rankose moksliniai argumentai bei racionalūs samprotavimai, antrųjų – politinė valia ir teisė rinkti(s).
Tad pirmas ir svarbiausias klausimas politologams – kodėl parlamento sumažinimo idėja yra tokia populiari? (Ji, beje, visai ne lietuviška – paklauskite kaimynų ir išgirsite tą patį – parlamentinių dykaduonių skaičių reikia mažinti).
Lietuvos politologai, sprendžiant iš jų kalbų bei rašinių, linkę sakyti, kad kalta visuomenė, nesidominti politikos mokslais, o gal dar žiniasklaida. Pastaruoju metu politologai vis dažniau kaltina rinkėjus, kad jie ne taip galvoja, ne taip balsuoja, ne taip išrenka. Buvo laikai, kai Vakarų pasaulio rinkėjai mums rodyti kaip atsakomybės ir politinės brandos pavyzdžiai, o mes su pavydu žiūrėjome ir svajojome, kad mūsų rinkėjai taps tokie atsakingi.
Dabar pasirodo, kad nuo Amerikos iki Prancūzijos ir Lenkijos visi perdėm kvaili. Tie, kurie dar prieš dešimtmetį tvirtino, kad niekaip negalima nepaisyti rinkėjų valios, dabar sutartinai tvirtina, kad rinkėjai klysta. Toks Slovakijos premjeras ir iš viso patarė geriau nerengti referendumų, nes jie baigiasi blogai. O ir tikrai – vis dažniau vyksta ir įvykta ne pagal politologų rekomendacijas.
Turiu kitą versiją. Klysta ne rinkėjai – jie turi teisę sakyti, kad parlamentas per didelis. Klysta politologai, nes jie savo politinių tyrimų instrumentais negirdi rinkėjų signalo. Ogi rinkėjai visame pasaulyje sako, kad jie nebepasitiki ta rinkimų ir valstybių valdymų sistema, kuria mes vis dar naudojamės.
Skamba šventvagiškai, tačiau tai – tiesa. Rinkėjams reikia politinės santvarkos ir valstybės valdymo permainų, tačiau šiandien jie negali išsirinkti tokių valdžios struktūrų, kokios neegzistuoja. Gali tik parodyti nemeilę esančioms, ir tą daro. Vienas iš būtų rodyti nemeilę – reikalauti, kad ta valdžia, kuria nepasitikima, bent jau sumažėtų.
Niekas rimtai netiki, kad sumažinus Lietuvos Seimą iki 101 „dalmatino“, rinkėjai Seimą pamils. Jei ir taip, tai tik laikinai, kaip savo politinės veiklos kūrinį. Bet nuo to meilė parlamentinei demokratijai kaip sistemai neatsiras. Ir ta nemeilė, būkime atviri, tikrai ne dėl automobilio, Seimo bendrabučio ar kanceliarinių išlaidų. Ir tai ne Lietuvos, ir ne atskirų Seimo narių problema. Nepasitikėjimas valdžia yra globalus.
Sunku rasti demokratinės šalies parlamentarus, kurie nemiksėdami tvirtintų, kad rinkėjai jais tiki, pasitiki, yra pasiryžę mokėti solidų atlyginimą, garantuoti neliečiamumą ir saugoti kaip nacionalinę vertybę. Skamba juokingai. Pažįstu ne vienos šalies parlamentarus, ir visi žino, kad su rinkėjais reikia kalbėti kažkokia kitokia kalba, nei daroma politika, nes tiesiai šviesiai jie nesupras – nesupras, nes yra tokie ir anokie – hedonistai, silpnavaliai, pasiduodantys klastingai ir nupirktai žiniasklaidai ir pan.
Dabar atėjo laikas atsakyti į klausimą, kas iš tikro blogai, kas keičiasi ir kaip tą politinį virsmą, užuot niekinus ir kvailinus, paversti perspektyvia partijos programa.
Parlamentinė valdžia ir atstovaujamoji demokratija sukūrė mums tokią laimės formulę: Laimė – tai Demokratija plius Rinkos ekonomika plius Žmogaus teisės ir Teisės viršenybė prieš pareigas bei nuopelnus.
Geras sprendimas – dar iki mažinant gerai pagalvoti, kokia gi nauja politinė valstybės valdymo forma mūsų laukia. Tam turime laiko.
Politologams viskas čia puiku ir taip turi būti. Žmonėms, laimę siejantiems su buitiniu ir emociniu komfortu, šiandien atrodo, kad ilgai tikėtos laimės formulė neatneša.
Tūlas XXI amžiaus rinkėjas visai rimtai mano, kad demokratija „pasileido“, reikia daugiau griežtesnės tvarkos, rinkos ekonomika turi būti mažiau plėšri ir labiau socialiai orientuota, sakykime, solidarumo ekonomika. Žmogaus teisės turėtų virsti pagarbiai saugomomis tautinėmis ir tikėjimo tradicijomis, o teisės viršenybė – valdymu ne pagal įstatymo raidę, o pagal dvasią.
Kai kas tą vadina nesistemine politika, kai kas – teisėtais rinkėjų lūkesčiais. XXI amžiuje liaudies valdžią keičia proto, tvarkos ir širdies balso valdžia. O jai nereikia parlamento, prilyginto kubinei šakniai iš gyventojų skaičiaus.
Štai kodėl norai mažinti yra tik kur kas didesnių pasikeitimų preliudija.
O antras klausimas – ką daryti?
Tuo būdu, blogas sprendimas yra sumažinti ir tuo viską baigti, manant, kad tauta bus užganėdinta ir tiek. Pusiau blogas sprendimas būtų mažinant Seimą peržiūrėti ir straipsnį, vardinantį Seimo funkcijas. Kai kurių tikrai galima atsisakyti.
Geras sprendimas – dar iki mažinant gerai pagalvoti, kokia gi nauja politinė valstybės valdymo forma mūsų laukia. Tam turime laiko. Ir, jei pasikeisime, kalbos apie civilizacijos mirtį bus gerokai paankstintos – mūsų laukia ne mirtis, o kažkokia nauja, gal išties kur kas nuoširdesnė ir teisingesnė bendruomenė.
Egidijus Vareikis yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys
