Apie alkoholizmą pasakyta daug, tačiau sąmoningai ar nesąmoningai – ne viskas ir, beje, nutylėta tai, kas politiškai nemadinga ir neefektinga, tačiau būtina, norint, kad visuomenė ir atskiri žmonės realiai sveiktų ir pasveiktų.
Daug kalbėta, kaip – priverstinai gydyti, tačiau mažai ar beveik nieko apie tuos žmones, kurie realiai gydėsi ir realiai pasveiko. O jų ne taip jau mažai, ir jų patirtis kaip niekad svarbi. Tai jie gali Lietuvą paversti iš beviltiškai prasigėrusios į viltingai gyjančią šalį.
Galima pasveikti
Šioje vietoje jau girdžiu griausmingus priekaištus ir beviltiškus pagraudenimus, kad meluoju – priklausomybė alkoholiui nepagydoma.
Beveik po kiekvieno savo teksto ar kokio viešo pasirodymo girdžiu tulžingų šauksmų, kad mano smegenys negrįžtamai sužalotos, mano vidaus organai pakenkti, mano mąstymas iškrypęs ir taip toliau. Žodžiu, turiu slėptis kuo toliau nuo viešumos, nes tik laiko klausimas, kada užgersiu...
Kiekviena liga yra nepagydoma iki to momento, kai atsiranda bent vienas pagijęs, o tokių, kaip sakiau, yra ne taip jau ir mažai. Jei sakoma, kad po vadinamosios Minesotos programos nebegeria trečdalis – tai, gydančiojo akimis žvelgiant, puikus rezultatas. Kai atsiras supratimas, kad problema nėra juoda neviltis, atsiras vis daugiau įrodymų, kad galima ne tik kurti programas ir kovos strategijas, bet realiai keisti padėtį.
Kiekviena liga yra nepagydoma iki to momento, kai atsiranda bent vienas pagijęs, o tokių, kaip sakiau, yra ne taip jau ir mažai.
Tačiau jei šaukiame, kad liga nepagydoma, galime slėpti į stalčius ar dar giliau visus rašinius apie priverstinį gydymą ir jo finansavimą. Jei netikime, kad pagydoma, belieka sergančius sunaikinti ar bent izoliuoti, o geriausia išvis baigti plepalus apie kovą su alkoholizmo stichija.
Jei vis tik kalbame, rašome ir dirbame, galimi keli mūsų nesu(si)pratimo variantai. Arba priverstinai norime gydyti visai ne tą ligą, apie kurią kalbame, arba liga yra pagydoma, nes tiek Lietuvoje, tiek likusiame geriančiame pasaulyje, yra jau milijonai, kurių sveikatos būklė nekelia jokių nuogąstavimų.
Nėra duomenų, kad žmonės, atsisakę alkoholio vartojimo statistiškai gyvena trumpiau ar miršta nuo kažkokių negandų dažniau, nei „sveikieji“, nėra duomenų, kad jie kažkuo intelektualiai ar profesiniais sugebėjimais neįgalūs. Kas turi priekaištų mano fizinei būklei ar IQ, pajuokaudamas kviečiu laikančius save sveikais, pasigalynėti mano amžiaus grupės fizinėse rungtyse ar protmūšyje.
Dažniausiai nesusipratimo esmė yra ta, kad „nepagydomumas“ sutapatinamas su tuo, kad nuo alkoholio išsivadavęs žmogus niekada netaps „normaliai geriančiu“. Toks yra sveikumo kriterijus, nors medikai pasakytų, kad „normalus“ gėrimas nėra joks būtinas sveikumo atributas.
Tiesiog nereikia vartoti vieno produkto, beje, jei sirgtumėte virškinimo sistemos ligomis, draudimų sąrašas būtų kur kas ilgesnis. O minėtos ligos gydymo nereikia tapatinti su antrinių ligų – psichozių, kepenų cirozių ir pan. gydymu. Tai fizinės ligos. Jei iki šios vietos sutariame, eikime toliau. Jums leidus, vadinsiu save pasveikusiu.
Veiksmingos, bet dalinės priemonės
Diskusija apie alkoholizmą ir jo masto mažinimą turi keletą ydų, iš esmės neleidžiančių diskutuoti pakankamai rimtai.
Pirmoji yda – tarpusavio kvailinimas ir etikečių klijavimas. Jis nė kiek nesumažina gėrimo masto, tik diskredituoja diskusijos dalyvius, tad savaip net byloja, jog kovotojai prieš alkoholizmą yra neišmanėliai, jei taip totaliai nesutaria.
Žinoma, reklamos draudimo šalininkus nesunku „numušti“ teiginiu, kad pilietis, sumetęs vaikus į šulinį, visai nesidomėjo „tauriųjų“ gėrimų reklama, tad iš viso reklama čia nieko dėta. Kitas įrodys, kad tie, kam reikia išgerti, ras alkoholio bet kuriuo paros metu, tad manipuliavimas pardavimo laiku yra tuščias reikalas. Trečias išaiškins, kad geriančiam žmogui alkoholis yra vadinamoji Gifeno prekė, jis ją pirks, kiek bekainuotų, mažiau pinigų palikdamas kitoms reikmėms. Tad ir kainos kelti neverta.
Jei kas paklaustų asmeniškai manęs, mano ligai ir sveikimo procesui neturėjo įtakos nei kaina, nei reklama, nei prieinamumas. Man nereikėjo injekcijų ir lašelinių.
Vadinasi, jei kuri nors priemonė kam nors negalioja, tai iš viso nereikia jos kaip nors reglamentuoti. Suprantama, tokioje „diskusijoje“ daug demagogijos, bet didžiausia bėda tai, kad diskutuojantys lieka su savo nuomone ir niekas nesikeičia.
Iš čia kyla antroji yda – nesąmoningas (o gal sąmoningas?) noras pateikti vieną vienintelę ar kelias elementarias priežastis ir, neva, efektyvų būdą joms pašalinti. Tai gali būti reklama, prieinamumas, kaina, gėrimų stiprumas ar gėrimo kultūra ir panašūs dalykai. Jei kas paklaustų asmeniškai manęs, mano ligai ir sveikimo procesui neturėjo įtakos nei kaina, nei reklama, nei prieinamumas. Man nereikėjo injekcijų ir lašelinių. Gal tuomet ne tik nesigydžiau, bet net ir nesirgau?
Ar turės poveikį triukšmingai pasiektas alkoholio skyrelių uždarymas degalinėse? Žinoma, kad turės, tačiau būkime realistai – prekyba degalinėse sudarė, rodos, du procentus prekybos alkoholiu rinkos, tad jei rinka ir susitrauks, tai kokiu vienu procentu, nes dalis pirkėjų nueis kitur. Žinoma, ir tai yra gerai, pritariu pasiūlymams, tačiau tai tik vieno procento gerumas.
Dar keliais procentais (bet tik keliais, o ne keliolika) galėsime sutraukti rinką trumpindami prekybos laiką, dar kelis procentus laimėsime iš manipuliavimo reklama, kaina ar amžiaus cenzu. Visa tai nėra blogai, pritariu (gerai, kad jau keletą metų blaiviau praleidžiame mokslo metų pradžią), bet vis tiek tai – kosmetinių priemonių dydžiai.
Kosmetinių ir ta prasme, kad alkoholio vartojimas mažinamas arba draudimais, arba finansinėmis priemonėmis, bet ne giliu supratimu, kad girtuoklystė yra blogis. Sąmoningai geriantieji jau seniai perskaitė įspėjimus apie alkoholio keliamą pavojų, ir jie nebeveikia. Tad remkime, bet supraskime, kodėl visos minėtos pastangos iki šiol nepadarė jokio stebuklo ir tapo netgi argumentu alkoholio gamintojų ir platintojų rankose.
Girtuokliavimo priežasčių daug ir visos jos susijusios, nepanaikinamos viena, nepriklausomai nuo kitos. Tad čia ir trečia yda, mano manymu, svarbiausia. Tai – pažiūra į geriantį žmogų.
Kodėl mylime geriančius, bet ne sveikstančius?
Strategijų rašytojai ir skelbėjai nori tokio teksto, kuris leistų manyti, kad problemą galima išspręsti greitai, lengvai ir dar su politine nauda. O gydymą supranta dažniausiai kaip kokių nors tablečių ir injekcijų seką (galimai ir prievarta įgyvendintą), po kurios žmogus daugiau nebegeria.
Tai būtų fantastiška, bet tai fantastiška ir yra, nes tabletės dar niekas nesugalvojo, o visos priverstinės priemonės gali trumpam sustabdyti ligos požymius, bet ne pačią ligą. Esu gavęs jau šimtus laiškų su klausimais, kur nusipirkti stebuklingų vaistų, tačiau rašančius dažnai nuviliu sakydamas, kad pirmas vaistas yra ne tabletė, o tik stiprus noras pasveikti. Ir dabar nepatiksiu, sakydamas, kad tabletės gydo kūno ligas, o priklausomybės ligos – tai veikiau dvasios problemos.
Kai kurie politikai, o ir dalis socialinių reikalų „specialistų“, žmogų traktuoja kaip socialinį daiktą, socialinį segmentą, kurio elgesį ir dvasinę būsena, neva, galima reguliuoti ekonominiais ar emociniais svertais. Manoma, kad jei vietoj butelio pasiūlysime kokį gražų žaisliuką, rutininį darbelį, šiek tiek alternatyvių pramogų, žmogus ims ir mes savo pomėgį išgerti.
Be abejo, darbo vietos miesteliuose ir kaimuose, nors ir valstybei nuostolingos, turi savo socialinę prasmę, tačiau ir šioje vietoje netruksime įsitikinti, kad efektas ribotas. Kol pats žmogus, kuris yra toli gražu ne paprasčiausias socialinis segmentas, darbo jėga ar „žmogus iš gatvės“, nenusprendžia keisti savo gyvenimo filosofijos, alternatyvos yra tik laikinos priemonės ar netgi priedanga ir toliau gyventi nesveikstant.
Bendraudamas su sergančiais žmonėmis, ir ypač tais, kurie nori pasveikti, susiduriu su bene didžiausiu šioje srityje viešosios opinijos paradoksu. Šiandien Lietuvoje kur kas naudingiau slėpti ir neigti priklausomybės ligą, nei sveikti ir pasveikti.
Esu gavęs jau šimtus laiškų su klausimais, kur nusipirkti stebuklingų vaistų, tačiau rašančius dažnai nuviliu sakydamas, kad pirmas vaistas yra ne tabletė, o tik stiprus noras pasveikti.
Tas kuris gydėsi nuo alkoholizmo, nors yra sveikas, kelia kur kas daugiau nepasitikėjimo, nei „turintis problemų“, bet negydytas, suprask, dar sveikas. Mano asmeninį prisipažinimą sirgus, dar ir šiandien, daug kas vertina arba kaip nepaprastą drąsą (prisipažinti, pasirodo, ne taip lengva), arba totalią kvailybę (kilpa sau ant kaklo visam gyvenimui).
Visuomenė, įskaitant darbdavius, kolegas, užuot skatinusi sveikstančių žmonių integraciją į darbo rinką ar socialinę bendruomenę, sveikatos pažymėjimą traktuoja dažniau kaip „vilko bilietą“. Tad ir kalbos apie darbo vietų kūrimą kaimuose ir miesteliuose kovos su alkoholizmu kontekste yra didele dalimi mistika.
Čia darbo gaus visų pirma arba negeriantys (nors programa ne jiems), arba „turintys problemų“, bet nesigydantys, o tik paskiausiai tie, kuriems labiausiai reikia, ir kurie būtų bene produktyviausiais darbuotojais, jaučiančiais atsakomybę ir už save, ir už tos vietos išsaugojimą. Jų nebejaudina reklama, pardavimo valandos ir amžiaus cenzas, bet iš esmės tokie žmonės stumiami į užribį todėl, kad... pasveiko. Yra daug ligų, trukdančių žmogui dirbti visa jėga ir užsidirbti, bet kitos suvokiamos kaip nelaimė, gi priklausomybė alkoholiui – kaip nusikaltimas.
Aišku, kad alkoholizmas yra ypatinga socialinė liga. Buvę ir esantys girtuokliai nėra kokie nors ypatingi visuomenės kankiniai ir neturėtų reikalauti išskirtinės užuojautos, gi pasveikę nėra šventieji, kuriems reikia atverti rojaus vartus, tačiau bent jau objektyvaus jų būsenos ir pastangų traktavimo jie tikrai verti.
Jei tikėsime statistika, oficialiai sergančių gali būti 50 000 arba net tris kartus daugiau – tiek galėtų pripažinti „turį problemų“. Kasdien po 2–3 dėl alkoholio palieka šį pasaulį. Tačiau tai ne didžiausia Lietuvos sveikatos rykštė – kas antras suaugęs lietuvis, o tai geras milijonas, turi antsvorį, kas ketvirtas – nutukęs. Ir tai dažniausiai savo iniciatyva.
Diabetas gydomas ir pagydomas sunkiai, tačiau diabetiką galima tik užjausti. Pasveikusio alkoholiko, aišku, ne.
Diabetu serga apie 150 000, o turi problemų dar tiek pat. Kasdien nuo diabeto problemos miršta apie dešimt mūsų tautiečių, visi žino, kad neretai diabetą susikuriame tiesiog neatsakingai gyvendami ir netvarkingai maitindamiesi. Vien vaistų kompensavimas kainuoja per 20 milijonų eurų.
Bet jei kokiame konditerijos skyriuje iškabintume plakatą, įspėjantį, kad besaikis saldumynų vartojimas kenkia sveikatai ir šeimos gerovei, sutiktumėme ne tik konditerių, bet ir žmogaus teisių gynėjų įtūžį. Diabetas gydomas ir pagydomas sunkiai, tačiau diabetiką galima tik užjausti. Pasveikusio alkoholiko, aišku, ne.
Tačiau būtent pasveikusių ir sveikstančiųjų skaičiaus didėjimas būtų geriausias besikeičiančios situacijos indikatorius. Lietuva, kad ir kaip nestandartiškai tai neatrodytų, yra blaivėjanti tauta.
Matau, kad vis daugiau žmonių renkasi ne užribį, o sveikimo kelią, atsiranda vis daugiau negeriančių bendruomenių, ir jų pasiekimai užkrečia. Blaivėti čia ir dabar yra geriau, nei vykdyti kokias nors užsakomąsias strategijas ir laukti-nesulaukti gausaus valstybinio ar europinio finansavimo.
Kaip TAI padaryti?
Pradėsiu nuo tų gausybės žmonių, kurie išties nori pasveikti, nori, kad negertų jų artimi ir mylimi žmonės.
Pirmoji taisyklė labai paprasta. Jei nori pasveikti, žinok, kad reikės negerti. Visai. Geriausia nuo čia ir dabar, nuo šios minutės. Jei tikrai negersi, gali mesti į griovį visus savo sunkios praeities akmenis. Ir net pasidžiauk, kad jų neturi, pasijuok iš tų, kurie jų ieško ir stengiasi tau prikabinti.
Paskui susirask specialistą, likimo draugą, globėją, turėjusį panašią patirtį ir pajusk, kaip gera prabusti su šviesia galva, kaip gera nemeluoti sau ir kitiems (ir be melo viskas OK). Įsimylėk save, gražesnį ir malonesnį, nei buvai. Nebijok būti jaunesnis, viltingesnis, gražesnis. Parašyk man laišką (visi adresai neslapti – tinklalapyje rasi). Kai imsi sveikti, įsivaizduok, savo kelią kaip nuotykį, kaip išėjimą iš džiunglių, kaip išlikimo žaidimą, kuriame neturėtum būti išeliminuotas iki finalo.
Antra taisyklė – pagalvok, ką padaryti, kad aplinkiniams būtum ne problema, o malonus gyvenimo bendrakeleivis. Įsimylėk taip, kad galėtum dėl artimo žmogaus aukotis. Tai nesunku, atsiras ir laiko, ir to truputėlio pinigų. Svarbiausia – noras.
Trečia taisyklė... Ketvirta taisyklė...
Straipsnis ne tam, kad perpasakočiau sveikimo programą. Norintys sveikti ją randa ir vykdo. Beje, tai nekainuoja, netgi sutaupo pinigų. Ir ne piniguose laimė, dvasios ligas geriausiai gydaisi pats, be valstybės dotacijų ir lengvatų. Tiek, kiek reikia iš tikrųjų, beveik ir susitaupo negeriant. Valstybė gi, jei norėtų, gali prisidėti ruošiant specialistus, o tai bus kompensuota, kai alkoholizmo žala sumažės.
Kelios pastabos žiniasklaidai. Tikiu, kad jūsų rūpestis yra nuoširdus, tad drįstu patarti daug daugiau dėmesio skirti geroms naujienoms iš „alkoholinio“ fronto. Esu tikras, kad šiandien pasirodęs girtas Seime sukelčiau kur kas daugiau susidomėjimo, nei kalbėdamas apie blaivėjimo praktiką. O Lietuvos interesas – kaip tik gerų pavyzdžių propaganda. Raginimas pasveikti veiks labiau, nei gąsdinimas liūdnomis tolesnio girtavimo pasekmėmis.
Gamintojams ir platintojams. Gėrimo kultūra yra teorija, reikalaujanti demistifikavimo. Jei jau ir reikia keisti įpročius, tai keisti, atsižvelgiant į tai, kad kylant gėrimo kultūrai (ar „kultūrai“), bus išgeriama mažiau. Tai reiškia, kad sumažės gamintojo pelnai, ir visi jie, kalbantys apie gėrimo kultūrą, turi su tuo susitaikyti. Jei su tuo jau susitaikėte, esate gerame kelyje. O kol kas, gėrimo kultūra orientuota į kiekybę – geras yra tas, kuris daug išgeria ir daug pakelia (nepriklausomai nuo kokybės). Tai tikrai ne kultūra.
Tokiems kaip aš. Mūsų ne taip jau mažai, tačiau ir mes dažnai esame bailūs tiesiai šviesiai padėti kitiems. O tai, beje, viena iš mūsų pareigų. Padėti reiktų ne kartkartėmis spektakuliariomis akcijomis, dažnai tenkinant kokius nors užsakymus, o tiesiog kiekvieną savo gyvenimo dieną, kantriai ir neįkyriai.
Mes nesame nei globos namai, nei įdarbinimo biuras, bet esame tikros vilties nešėjai. Tai mažai matomas, bet efektyvus būdas, nes juk mums tai rūpi. Tik nedarykime iš savęs šventųjų, esame gerokai nusidėję, ir supraskime, kad ne visi mums atleis. Tačiau esame ir patyrę daugiau kaip 50 įvairių gėrimo atspalvių, žinome jų kainą. Norite konsultuotis? Galime susitikti – mano adresas ir telefonai neužslaptinti.
Įpročius turi keisti ne tik geriantys daug, o svarbiausia – geriantys „normaliai“, nes būtent iš šių įpročių ir gimsta liga. Kai geriama visur, kiekvienas prisideda prie to fono ir statistikos.
Tiems, kurie „moka gerti“ ir šiaip likusiems. Neteisinga manyti, kad tai jūsų neliečia. Siaubą keliančioje statistikoje apie Lietuvos girtavimą liūto dalis tenka būtent jums – „normaliai“ geriantiems. Bendras gėrimo fonas, indiferentiškumas ir net įprasta elgsena daro savo.
Įpročius turi keisti ne tik geriantys daug, o svarbiausia – geriantys „normaliai“, nes būtent iš šių įpročių ir gimsta liga. Kai geriama visur, kiekvienas prisideda prie to fono ir statistikos.
Daugelis „socialinių gėrėjų“, specialiai neieško, tačiau neatsisako, kai lengvai randa. Tad ir vieta, ir laikas, ir pastangos rasti yra didesnės, nei kantrybės taurė. Tai išeina, kad tai ne geriančio, o visos bendruomenės reikalas. Net ir prieš nieką nekovodami pripažinkime, kad per dažnai siūlome išgerti net ir tiems, kurie visai nesitiki ir neprašo.
Turime keisti savo pažiūrą į teisę ir įstatymus bei draudimus. Draudimais tikrai nepasieksime norimo gėrio, bet laikydamiesi įstatymų galime padaryti daug. Kai matau Lietuvoje užrašą, jog alkoholį pardavinėti nepilnamečiams draudžiama, atrodo vienaip, o kai Amerikoje parašyta, jog alkoholio pardavinėjimas nepilnamečiams yra šalies įstatymų laužymas, tai jau kas kita.
Galime ir formaliai nedrausti, bet privalome griežtai sergėti ir įsakmiai įspėti apie pasekmes, už kurias atsakomybė neišvengiama. Tai ne tas pats. O ir šiaip – geriau negerti, nei išgėrus galvoti, kaip išsisukti. Jei pasirašysite po kokia nors visuomenės iniciatyva, pasižadėkite sau būti ir jos vykdytoju.
Lietuvoje pakankamai pavyzdžių, kaip norintiems sveikti ir keisti gėrimo kultūrą, ir pasveikti. Netiesa, kad visi kaimai prasigėrę – pastudijuokite žemėlapį, rasite Naisius, bet rasite ir žymiai daugiau. Netiesa, kad miestuose nėra ką veikti, netiesa, kad žmonės abejingi – dažnai būtent žmonės sutaria švenčių metu čia ar kitur negirtuokliauti.
Tiesiog reikia jais sekti, pradėję pamatysime, kad misija visai įmanoma. Tačiau galiausiai žinokime, kad geriau nesusirgti, negu gydytis, geriau pasveikti negu degraduoti. Viskas mūsų rankose.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys, TS-LKD atstovas
