Nors mūsų šalyje balsavimas referendumuose vyksta vangiai, norinčių rengti referendumus tikrai nemažėja. Atrodo, kad yra manančių, jog didelė mūsų šalies bėda yra demokratijos trūkumas. Atstovaujančios demokratijos neužtenka, duokite daugiau galimybės tiesioginiam valdymui. Vis primenama, kokia nuostabi šalis yra Šveicarija, kurioje referendumų galima tikėtis beveik kas mėnesį.
Šveicarija, tiesa, nuostabi ne dėl referendumų. Patys šveicarai referendumais per daug nesižavi, nes supranta, kad tai yra specifinis valdymo mechanizmas, padedantis konsoliduoti šalį gana griežtai suskirstytą kalbiniu bei religiniu požiūriu. Lietuva, būdama vienalytė, labiau vadinama vestaline valstybe ir tvarkoma kaip daugelis tokio tipo šalių – per renkamą atstovaujamą valdžią. Referendumų gausa čia tikrai nepadės. Tai gali tik sukelti daugiau populizmo, daugiau nesisteminių politinių sprendimų, o tai nėra geras reiškinys.
Teoriškai referendumas rengiamas tam, kad tautos atsiklaustume, kad tauta ką nors patvirtintų ar paneigtų. Referendumu gali būti priimama konstitucija, jos pataisos ar atskiri įstatymai. Referendumas gali būti ir šiaip sau politinis projektas, kurio tikslas – daugiau parodyti politikos populiarumą, o ne sužinoti tautos nuomonę. Visa tai vadinama svarbiausiais tautai ir valstybei klausimais, nors ne visada tie klausimai yra iš tikro svarbiausi.
Referendumas dėl naujos branduolinės jėgainės statybos yra bene keisčiausias Lietuvos istorijoje. Priežasčių keletas.
Pirma, referendumas turi atsakyti į klausimą, sprendimas dėl kurio jau priimtas, vadinasi, gali pritarti ar nepritarti tam, kas jau vyksta.
Antra, iniciatoriai taip keistai suformulavo klausimą, kad norint pritarti jų iniciatyvai, reikia nepritarti jų pačių sugalvotam referendumo klausimui.
Trečia – tai galimybė visiškai laisvai interpretuoti nebalsuojančiųjų valią. Ar nebalsavimas reiškia visapusišką pritarimą Vyriausybės pozicijai? („...ko čia klausti, jei jau nespręsta...“) ar kaip tik atvirkščiai – visišką nepritarimą („... nebalsuoju, nes nepritariu...“). Tikriausiai nutiks taip, kad nebalsavusių bus daugiau nei pasisakiusių už ar prieš ar net daugiau nei pastarųjų kartu paėmus. Tad visi galės tvirtinti nugalėję.
Ketvirta, iniciatoriai referendumo perdaug labai ir nenorėjo. Tikrasis motyvas – priešrinkiminėje situacijoje buvo ne pati elektrinė, o veikiau vienintelis skausmingas dūris valdančiajai koalicijai. Opozicija šiaip jau –ne prieš branduolinę energetiką. Užtenka paskaityti partines programas. Bet tikrai saldus jausmas kaltinti „konservus“, kad šie neva nesiskaito su tauta. Tikro referendumo nereikėjo nė vienai didesnei partijai, tačiau kovojant su Tėvynės sąjunga reikėjo labiau ne paties referendumo, kiek jo nebuvimo fakto...
Penkta, referendumas – konsultacinis ir jo rezultatai niekuo neįpareigos nei dabartinės vyriausybės, nei būsimosios. Taigi kaip kokioje parodomoje konferencijoje – svarbiausia paklausti. Atsakymas ne taip ir domina.
Situacija atrodo gana keistai, kai diskusijos iki referendumo iš kalbų apie elektrinę Lietuvai virsta kalbomis apie tarppartinius santykius.
TS-LKD referendumo išties nenorėjo, ir ne todėl, kad vengė atsiklausti tautos, o todėl, kad referendumas organizuojamas ir per anksti, ir per vėlai. Neslėpsime, kad priešrinkiminės diskusijos apie branduolinę energetiką mums kur kas geriau, nei svarstymai apie tai, kas sukėlė krizes Niujorke, Graikijoje ar Garliavoje. Konservatoriai su krikdemais ir sveikos sielos liberalais spėjo kur kas geriau nei opozicija išmokti energetinės nepriklausomybės pradžiamokslį, net vidurnaktį prikelti nesupainios megavatų su gigabaitais. Jei priešrinkiminiuose debatuose prabilsite energetikos tema, būkite tikri, konservatoriai pasirodys geriau. Opozicijai tai – muilinos operos lygio biznis.
Tad TS-LKD, nors ir buvusi referendumo priešininkė, žmones kviečia pritarti naujos atominės elektrinės statybai. Nedalyvaujančius ji traktuoja kaip tylinčią ir pritariančią žmonių grupę, nebenorinčią veltis į tuščias diskusijas.
Kodėl gi pagaliau reikia tos elektrinės, kuri šiandien atrodo brangesnis „malonumas“ nei elektros pirkimas biržoje.
Suprantama, kad tai – elektros gamykla. Alternatyvos tik tokios: ar ją turime, ar naudojamės kitų gamyklų produkcija. Pats savaime turėjimas nėra nei didelis blogis, nei absoliutus gėris, tačiau atominės elektrinės turėjimas reiškia energetinę nepriklausomybę. Be elektros jėgainė yra ir savotiška laisvės gamintoja. Energetinė laisvė paradoksali – kuo labiau esi laidais ir vamzdžiais susirišęs su kaimynais, tuo esi laisvesnis.
Taigi balsavimas už yra balsavimas už Lietuvą Europoje, balsavimas prieš – už Lietuvą jau beveik, jei dar ne visai, Rusijoje.
Gamykla yra nelengvai pastatoma, tačiau ji verta pastangų. Skirtumas akivaizdus – dabar esame tik pirkėjai, bet būsime rinkos menedžeriai. Į aukštą kalną lipti sunkiau nei lepintis namuose, tačiau koks džiaugsmas užlipus! Lietuva turi progą suvokti, kad yra ne maža, o vidutinio dydžio Europos valstybė ne tik energijos generavimo mašina, bet ir energetikos politika, pirmąkart istorijoje su Vilniumi ir Klaipėda vienu metu. Ji verta naujos nesovietinio stiliaus jėgainės.
Didžiausia bėda ta, kad referendumas, nors tik konsultacinis, savotiškai atitolina kitų su elektrine susietų sprendimų priėmimą, o būtent delsimas yra šiandien didžiausias elektrinės priešas. Taigi geriau nedelsti ir mažiau vietos palikti kai kada tuščiomis tampančioms diskusijoms.
Egidijus Vareikis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
