Estetinė susitikimo pusė apipavidalinta, kaip visada, nepriekaištingai, nuotraukos, dalyvių makiažas švytintis. Reikia pasakyti, kad šį žanrą europiečiai įvaldė ne blogiau nei jų propro.....protėviai antikinėje Romoje.
Gerai tai ar ne, tačiau kuris laikas ES politikoje vyrauja ne politiniai sprendimai, ne politinė etika, o (kaip bebūtų gaila) tik politinė estetika. Viskas turi atrodyti nepriekaištingai. Tad visos pirmininkaujančios šalys ieško ir randa gražių formų savo pirmininkavimui papuošti, nors už tos puošnios dekoracijos neretai plyti visiška politinė tuštuma.
Gerai tai ar ne, tačiau kuris laikas ES politikoje vyrauja ne politiniai sprendimai, ne politinė etika, o (kaip bebūtų gaila) tik politinė estetika.
Taigi po Rygos susitikimo (jo komunikato tekstą ir komentarus galima nesunkiai rasti interneto erdvėse) niekas dorai nepasakys – ar sutrumpėjo koridorius šalių-partnerių laukiamajame, ar praskaidrėjo ta mitinė europinė perspektyva, ar priartėjo taikos ir geopolitinės tiesos valanda Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje, ar Baltarusija jau daugiau Europa nei Rusija ir t.t.
Klausti galima dar daugiau ir dar įmantriau, galima svarstyti, minėti ar neminėti dokumentuose Padniestrės ir Karabacho, bet tai detalės, ne visai tiesiogiai susiję su Europos integracija.
Į sudėtingą klausimą gausime įmantrų ir labai miglotą europietišką atsakymą. O atsakymų visuma leidžia numanyti, kad ES Rytų politikoje nieko naujo – kažkas stengiasi, kažkas nenori, kažkas pasiūlo, kažkas atsisako, kažkas kažką pagiria, kažkas kažkuo nusivilia, bet galiausiai sudėlioja neblogą tekstą. Gal tai ir įdomu specialistams, tačiau vadinamas paprastas žmogus, pasižiūrėjęs į tai, kas nutiko Rygoje, pastebės, kad nenutiko nieko.
O dabar, nekalbant apie detales, iš esmės: kokia yra ES Rytų partnerystės politika, kodėl ji nesivysto ar, kaip kas mandagiai sako, buksuoja? Taip yra dėl kelių priežasčių.
Pirma. Rytų partnerystės politika savo prigimtimi buvo pasyvi, tokia ji ir lieka. Kitaip ji dar vadinama atvirų durų politika. Durys atviros, tačiau eiti vidun niekas entuziastingai nekviečia, nes ir vietos naujoms narėms nenumatytos.
Sako veikiau, kad svajojantys apie ES turi patys susitvarkyti, pasiruošti ir su tvarkingais dokumentais (taip vadinamu acquis communautaire), gera valdymosi praktika (demokratija ir žmogaus teisėmis) bei kitais atributais atvykti į svečius.
Paprastiems nekorektiškiems europiečiams tu svečių ne taip jau labai ir reikia, pavargo nuo jų, o Europa jau ir taip didelė. Nebus blogai (atvirai kalbant) jei iš viso niekas neateis. Blogai tik tiek, kad gyvenant gerai, kai už sienos blogai, ilgainiui ima graužti sąžinę ir susivokiama, kad vien tik siūlyti save kaip gražų socialinį ekonominį modelį tiems, kurie jo negali nei susikurti, nei nusipirkti, darosi nepadoru.
Nėra ko slėpti – esame pernelyg patenkinti savimi ir mums vis dar atrodo, kad visi nori į Europą. Realybė kiek liūdnesnė – alternatyvų Europai tikrai yra. Tai bloga žinia.
Nėra ko slėpti – esame pernelyg patenkinti savimi ir mums vis dar atrodo, kad visi nori į Europą. Realybė kiek liūdnesnė – alternatyvų Europai tikrai yra. Tai bloga žinia.
Dar blogesnė žinia, kad alternatyvos dažniausiai nedemokratinės, tačiau alternatyvų kūrėjai dėl to nė kiek nesijaudina. Nenustebčiau, jei po kelių metų imtų aiškėti, kad išgarbintas „atviras duris“ bus labai naudinga patiems užsidaryti.
Antra. Strateginės orientacijos akligatvis. ES iš tikro nemoka aiškiai pasakyti, ko ji siekia Rytų Europoje, nei išsamiai ir nuoširdžiai pripažinti, kas joje iš tikrųjų vyksta.
Nereiktų vynioti į vatą fakto, kad šiandien didžiausia plėtros problema yra ne atskiros šalys-partnerės, o Rusija. Aišku, mes galime liepti ruoštis narystei, adaptuoti teisę ir papročius, visa tai tikrai reikalinga ir galiausiai naudinga, bet aišku, kad svarbiausia bus susitarti su Rusija. Parašiau „susitarti“, nes ES galvoja, kad susitarimas yra vienintelis būdas kaip nors priartinti prie Europos buvusias sovietines respublikas.
Susitarimas su Rusija nėra vien tik ekonominis ar teisinis klausimas. Tai politinis procesas, kuris labiau priklauso ne nuo laiko, o valios.
Susitarimas su Rusija nėra vien tik ekonominis ar teisinis klausimas. Tai politinis procesas, kuris labiau priklauso ne nuo laiko, o valios.
Su Rusija būtų galima tartis, tačiau susitarimas su ja dažnai reiškia negražų kompromisą su sąžine, teisingumu ar teise.
Kadangi ES politika, kaip minėta, yra pasyvi, susitarimo sąlygas diktuoja Rusija. Ukrainos, Gruzijos ar Moldovos teritorinis vientisumas Europai, deja, nėra teisingumo ir sąžinės reikalas. Tai veikiau susitarimo su Rusija reikalas ir įmantri formuluotė viršūnių susitikimo dokumentuose.
Kitaip sakant, nieko naujo po saule. Kaip mums kažkada priekaištavo, kad erziname M.Gorbačiovą, taip dabar ES diplomatai priekaištauja, kad koks nors M.Saakašvilis pernelyg grubiai norėjo atstatyti Gruzijos vientisumą, t. y. pernelyg stropiai vykdė savo kaip prezidento pareigas.
Ir karas Ukrainoje baigsis ne teisingumo pergale, o susitarimu su Rusija, kuri formaliai vis dar nekariauja... ES lyderiai drąsina partnerystės šalis nepasiduoti Putino šantažui ir jo propagandiniams triukams, tačiau pačios kaip tik pasiduoda vienam ir kitam.
Kažkada tokie politikai kaip R.Reaganas ir M.Thatcher išaiškino, kad sėkmingos diplomatijos požymis yra ne kompromisas prieš Blogio imperija, o Blogio imperijos atsitraukimas prieš demokratiją ir teisę. Gorbačiovais negimstama, jais tampama, kai yra jėga, nebeleidžianti būti stalinais ir brežnevais. Pamoka, regis, ne iki galo išmokta.
Trečia. Netinkamas veikimas. ES neretai giriasi, esanti minkštoji galia. Tačiau tai skamba ne kaip pasididžiavimas, o vis labiau kaip pasiteisinimas iki paties Vadovų Tarybos viršininko pripažinimo, kad minkštoji galia prilygintina vištidės kariniam pajėgumui.
Prieš du dešimtmečius Europa žinojo, kad Vidurio Europos jai tikrai reikia. Žinojo ne tik valstybių vadovų lygyje, bet ir viešojoje opinijoje. Ko šiandien iš tikro reikia, nežino niekas. O jei Europa nežino, ar jai reikia Ukrainos ar Gruzijos, tai pastarosios priklausys tiems, kurie žino, ko nori. O šiuo atveju, ko nori, žino Rusija. Ir neslepia to.
Jei Europa nežino, ar jai reikia Ukrainos ar Gruzijos, tai pastarosios priklausys tiems, kurie žino, ko nori. O šiuo atveju, ko nori, žino Rusija. Ir neslepia to.
Rusija turi ko džiūgauti. Iš penkių partnerystės šalių, dalyvavusių „Eurovizijoje“, trys Rusijai paskyrė pirmąją vietą, dar viena – antrąją.
Net armėnų ir azerbaidžaniečių nuomonės šiuo unikaliu atveju sutapo: Rusijai – pirmoji vieta. O jai tai dar vienas propagandinis koziris, žiūrėkite, kaip jie myli Putiną.
Rusijai viskas yra politika, ne tik tankai ir dujos, bet ir dainos. Mielas skaitytojau, jei žaviesi F.Dostojevskiu ar kokiu S.Jeseninu, Maskvoje būsi priskirtas dabartinio prezidento gerbėjams.
Rusijos agresyvumas išties baugina ne vieną, bet Europos abejingumas veda į depresiją ir nuovargį. Diagnozė rimta. Vis daugiau pokomunistinių bendruomenių susitaiko su tuo, kad kažkas ateis ir viską sutvarkys.
Daugėja vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų, kurioms atrodo, kad ES – tai viso labo naivi senstelėjusi teta su stora pinigine, kurią pamaloninus, nubyra šiokie tokie paramos pinigėliai. Bet tai irgi ašaros. Laimingi lenkai ir lietuviai spėjo integruotis su ta pirmąja banga, o kada bus kita (ar iš viso bus?), ne mes spręsime.
Tai jau ketvirta. Tikrai neužsimerkime prieš faktą, kad didelių problemų turi kiekviena partnerystės šalis, tačiau problemoms spręsti yra gerų vaistų. Jie vadinasi – aiški narystės perspektyva, narystės su visais iš jos išplaukiančiais solidariais įsipareigojimais. Kol jos nebus, pro tas atviras politines duris švilpaus skersvėjai. Be narystės perspektyvos įsivyraus veikiau nusivylimas, populizmas ar autoritarizmas, nei demokratija.
O desertui vis tik geros naujienos. Viename iš respektabilių Briuselio leidinių perskaičiau, kad ES plėtros politika išgyvena didžiausią krizę nuo pat Berlyno sienos griuvimo.
Krizę pripažinus, galima galvoti apie jos įveikimo priemones. Gal tai bus nauji vadovai Vakaruose, gal naujos idėjos Rytuose. Kažkas tikrai bus, nuovargis negali tęstis be galo. Kaip beveik sakė mūsų sąjūdžio klasikai – pabuskime ir kelkimės.
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
