O šiais metais Prisikėlimo šventę dar gražesne padaro tai, kad turime naują popiežių Pranciškų. Popiežių kaita tradiciškai sukelia diskusijas apie tai, kokių naujienų galima tikėtis Bažnyčios gyvenime, kokia yra ta Bažnyčia, kokia jos misija, misijos sėkmės ir nesėkmės. Su savo nuomonėmis tradiciškai sukyla rašytojai su tekstais apie tai, ką naujasis popiežius gali, ko negali, ką turi daryti, ko tikintieji nori ir ko nenori.
Visoje tų tekstų lavinoje netrūksta autorių, kurių stilius rodo, kad rašantieji yra ne katalikai ar iš viso netikintieji, o kai kurie net nesivargina pasidomėti, kas yra tikinčiųjų bendrijos, religinės organizacijos, kokią misiją turi ir kokios neturi atlikti Bažnyčia ir jos vadovas. Klaidas, nusifilosofavimus ir stereotipus tiesiog galima sudėlioti į lentelę ir pateikti ją ne tik rašantiems, bet ir skaitantiems.
Vienas iš labiausiai paplitusių stereotipų yra įsivaizduoti Bažnyčią esant paprasčiausia visuomenine (arba kaip dabar mėgstama sakyti nevyriausybine) organizacija.
Vienas iš labiausiai paplitusių stereotipų yra įsivaizduoti Bažnyčią esant paprasčiausia visuomenine (arba kaip dabar mėgstama sakyti nevyriausybine) organizacija. Laimei, pats Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Bažnyčia yra kur kas daugiau, tad gerokai „apramino“ publiką.
Jėzus, pamenate, klausė savo mokinių, kuo žmonės jį laiko, ir gavo labai nevienareikšmį atsakymą. Jei paklaustume daugumos rašytojų, kuo jie laiko Katalikų Bažnyčią, išgirstume atsakymą, kad yra kažkokia savanorių draugija, kurios misija – rūpintis vargšais ir likimo nuskriaustaisiais.
Suprask, likimo nenuskriaustaisiais – turinčiais darbą, uždarbį, šeimas, draugus, idėjas ir jų įgyvendinimo rezultatus – Bažnyčia rūpintis neturi, jie savim pasirūpina ir nieko neprašo, jei prašo, tai dalies mokesčių grąžinimo iš valstybės. Bažnyčiai neturi rūpėti taip pat jauni ir sveiki žmonės, jiems geriau prekybos ir pramogų centrai, todėl, popiežius, kaip socialinės rūpybos pareigūnas, vaikštantis lūšnyne – pati geriausia iliustracija.
Dievas seniai „mirė“ ir Popiežius reikalingas tik tam, kad vadovautų folklorinei Vatikano valstybėlei bei laimintų sriubos virimą vargšams. Nors jokia šiuolaikinė „vikipedija“ Bažnyčios neįtraukia į nevyriausybninkų sąrašą, sovietiniai ateizmo dogmatikai būtent tą darė, tad sovietinis vadovėlinis paruošimas dar labai gajus.
Padarę šią prielaidą minėtieji didžiai stebisi, kodėl Bažnyčios tėvai rūpinasi pirma visko dvasiniais dalykais, o ne visuomeninių organizacijų teikiamais projektais.
Kitas dažnas komentatorių stereotipas yra kalbos apie Bažnyčiai mirtinai reikalingą reformą. Kalbos paprastai pradedamos teze, kad Bažnyčia yra pasenęs, sustabarėjęs nefunkcionalus Dievo garbinimo instrumentas, kurį reikia kuo skubiausiai išvaduoti iš viduramžiško sąstingio (beje, kad viduramžiai buvo sąstingis – dar vienas stereotipas).
Jei taip yra, tai kodėl gi to mechanizmo nemodernizavus, tačiau ar tikrai čia ką nors reikia modernizuoti. Tiesa, nelabai kas paaiškina, kodėl malda, giesmė, teksto skaitymas ir jo viešas komentavimas yra kuo nors nusikalstamai nemodernūs dalykai? Niekas nepaaiškina, kas blogai Šventojo Rašto tekste ar klasikinės muzikos pakeitimas šiuolaikine (kas neretai bažnyčioje ir atsitinka) jau reiškia kažkokią modernybę.
Renesanso epochoje buvo madinga modernizuoti krikščionybę, perkeliant Švento rašto personažus į XIV–XVI amžiaus peizažus, interjerus ir kitus buities elementus, taip nedraudžiama ir dabar.
Šiandien kunigai pamoksluose labai nesunkiai interpretuoja Švento Rašto tekstą šiuolaikinių realijų ir problematikos kontekste. Vargu ar kas kitas sugeba tikėjimo tiesas taip lengvai „aktualizuoti“ nei šiuolaikiniai kunigai. Bažnyčių architektūra kiekvienoje epochoje buvo modernių eksperimentų ir sumanymų įgyvendinimo proga.
Pertvarkos Bažnyčiai nėra kažkas baisaus – vadinamas II Vatikanas padarė jų nemažai ir... kritikų tai nesustabdė, nors nelabai ten buvo ką kritikuoti.
Paklausius Bažnyčios „pasenimo“ teoretikų, susidaro vaizdas, kad modernybe tikėjime turėtų būti ne kas kita, kaip... netikėjimas, nuodėmės legalizacija, vadinama įsipareigojimų palengvinimu, abejonės tuo, ką sakome išpažindami Tikėjimą, savas – „asmeninis Jėzus“.
Gal reikia naujo Naujojo Testamento? Šito, tiesa, kritikai nedrįsta reikalauti. Perdaug...
Tad kas gi čia pasenę?
Tikriausiai tikėjimo kritikams akis bado pats tikėjimas? Paklausius Bažnyčios „pasenimo“ teoretikų, susidaro vaizdas, kad modernybe tikėjime turėtų būti ne kas kita, kaip... netikėjimas, nuodėmės legalizacija, vadinama įsipareigojimų palengvinimu, abejonės tuo, ką sakome išpažindami Tikėjimą, savas – „asmeninis Jėzus“. Panašu, kad tikinčiųjų Bažnyčia, o tokia ji ir turi būti, „ekspertų“ nuomone, yra konservatyvi, o Bažnyčia, nesilaikanti tikėjimo tiesų, – liberali, vadinasi gera. Jei jau taip, tai – ne. Reformos visai nereikia.
Trečias populiarus stereotipas – Bažnyčios, kaip politinės partijos, modelis. Dažnas politologas iš pradžių paaiškina, kaip Bažnyčia kovoja dėl savo politinės įtakos visuomenėje. Juk kam jos reikia, jei ne savo valdžiai ir įtakai stiprinti? Tačiau jau po poros pastraipų tie patys autoriai stebisi, kodėl Bažnyčia nesirūpina savo „rinkėjais“, nevilioja į Bažnyčią rinkiminiais „amžinosios laimės“ pažadais – nepataikauja jiems, neprižada, kad išganymas bus lengvas, neskausmingas ir pigus.
Kodėl galiausiai pati Bažnyčia nėra funkcionuojanti liberali demokratija. Dar juokingesnis yra sociologų stebėjimasis, kodėl Bažnyčia nesistengia pritraukti į savo gretas naujų rėmėjų, pasitelkusi popsą, žavius net pikantiškus kunigus ir taip toliau. Esu dalyvavęs vienoje diskusijoje apie Bažnyčios vaidmenį visuomenei, kurioje respektabilus pranešėjas iš pradžių išdėstė Katalikų Bažnyčios socialinę ir politinę programą, o po to ėmė kritikuoti Bažnyčią už tai, kad jos politinė propaganda neatitinka šiuolaikinių viešųjų ryšių konceptų reikalavimų. Galutinė išvada buvo siūlymas seminarijose dėstyti šiuolaikinę viešųjų ryšių teoriją ir praktiką.
Ketvirtas stereotipas – tikėjimo tiesų ir Bažnytinio „buitinio“ gyvenimo suplakimas. Čia pripainiojama visko, tikintiesiems primetamas ne Dievo, o celibato garbinimas, nuolaidžiavimas pedofilijai, juos bandome įvelti į rūpestį konkrečios bažnyčios ūkiu, o ne tikėjimu.
Kasdieniame gyvenime – maldose, mišių aukoje, meditacijose, nuoširdžiai sakau, nepastebiu tų „didžiųjų“ problemų, apie kurias kalbama. Celibatas yra ne Dievo, o veikiau – Bažnyčios sumanymas (jam pritariu). Įžadai yra ne kvailas laisvės apribojimas, o dažnai išlaisvinimas nuo buitinių problemų. Kontracepcija, yra tikrai ne Bažnyčios išmonė, AIDS yra liga, medikai ją gydo, bažnyčia moko, kaip jos saugotis.
Šiame kontekste reikia pripažinti, kad nemažai žmonių savo silpnus saitus su Bažnyčia aiškina kokia nors asmenine nuoskauda – tai neva buvo sutikęs nemandagų kunigą, tai neva įsitikinęs, kad visi jie – gėjai ar pedofilai.
O nesusirgti visada geriau nei paskui gydytis. Mes meldžiamės už kunigus, meldžiamės už pašaukimus, už savo ganytojų dvasios ir kūno tvirtybę, bet kasdienė mūsų misija nėra diskusija apie vidines kunigų bendruomenės problemas, kurios santykinai gal nebūtų kuo nors labai išsiskiriančios. Popiežius nekeičia tikėjimo tiesų, jų nekeičia ir kunigai. Galiausia bus išlaikytas celibatas ar nebus. Mūsų tikėjimo išpažinimas dėl to visai nepasikeis, vis tiek tikėsime į Dievą visagalį.
Šiame kontekste reikia pripažinti, kad nemažai žmonių savo silpnus saitus su Bažnyčia aiškina kokia nors asmenine nuoskauda – tai neva buvo sutikęs nemandagų kunigą, tai neva įsitikinęs, kad visi jie – gėjai ar pedofilai. Dar vienas argumentas, kad kunigas, neturintis savo šeimos ir vaikų, neturi teisės aiškinti, kad yra šeima ar žmonių tarpusavio meilė.
Taigi galų gale vieni džiaugiasi naujuoju popiežiumi ir savo tikėjimu, kiti bando aiškinti, kad tikėjimas tuščias, o džiaugsmas visai nereikalingas. Kurie iš jų laimingesni? Akivaizdu, kad tvirtai tikintieji vis dėlto laimingesni nei visa kuo abejojantieji.
Todėl visiems linkiu velykinio džiaugsmo. Tevirs Kristaus prisikėlimas nauju priskėlimu ir mūsų sielose. Tikėkime.
E.Vareikis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
