Ir tikriausiai ne visiems bus malonu sužinoti, kad, nepaisant kiekvieno rinkėjo subtilaus individualaus „jautrumo“, minėtose sferose Lietuva visiškai tikrai integruotos Europos dalis, t.y. niekuo ypatingu neišsiskiria. Politika visur labai panaši.
Prieš daugiau kaip dvi dešimtis metų „didžiosios“ Lietuvos partijos, viena kairėje, kita dešinėje, sugebėdavo gauti absoliučią daugumą arba ką nors arti to. Frakcijų skaičiui nustatyti užteko ir vienos rankos pirštų. Gi jau paskutiniųjų rinkimų metu, „didžiosios“ ir „nepakeičiamos“ drauge gavo vos trečdalį mandatų. Turime Seime septynias frakcijas, ir jei ne rinkiminis barjeras, parlamente sėdėtų jau ir dešimties organizacijų atstovai.
Iš tiesų – vis mažiau pavadinimų, kuriuose atspindimos ideologijos, vis daugiau įvairiausių „šviesų“, „žvaigždžių“, ateičių“, „krypčių“, „tvarkų“, „saulėtekių“...
Ruošdamasis rinkimams girdėjau nusistebėjimų ir klausimų, kodėl partijos smulkėja ir kodėl pasitikėjimas vadinamosiomis tradicinėmis partijomis – mažėja. Tai visos Europos reiškinys. Iš tiesų – vis mažiau pavadinimų, kuriuose atspindimos ideologijos, vis daugiau įvairiausių „šviesų“, „žvaigždžių“, ateičių“, „krypčių“, „tvarkų“, „saulėtekių“...
Kažkada kareivio Šveiko sumanytojas Jaroslavas Hašekas buvo sukūręs „Mažo, bet apčiuopiamo progreso partiją“. Šiandien gerai tiktų naujų partijų kontekste. Prieš pusę šimtmečio vidutiniškai 4-5 partijos patekdavo į parlamentą, dabar skaičiaus artėja prie dešimties. Štai laukiame rinkimų Nyderlanduose. Šioje šalyje nėra jokio rinkimų barjero ir 2012 metais į parlamentą pateko 11 partijų, šiemet jų gali būti net 13 ar dar daugiau. Kandidatuojančių per 80. Laiminčios partijos gaudavo iki 40 proc. balsų, dabar – ne daugiau kaip trečdalį.
Seniai praėjo laikai, kai kurioje nors Europos šalyje, kaip kad Lietuvoje, kuri nors politinė partija galėjo turėti absoliučią daugumą ar ką nors arti to, galėjo vykdyti savo programą ir atsakingai pareikšti, kad padarė tą ar kitą.
Pastarųjų metų tendencijos – partijų „specializacija“ ir vis mažiau stabilios koalicijos. Jos vis labiau neįtikėtinos ir nesuprantamos politologams. Graikijoje kairioji "Syriza" yra kartu su kraštutiniais dešiniaisiais vadinama Nepriklausomų graikų partija, Danijoje niekas neišdrįsta pasakyti, kokia koalicija valdo šalį, nes liberalai nori sumažinti socialines išmokas, tuo tarpu kita – Liaudies partija – agituoja už jų padidinimą.
Kokia yra liberalizmo ideologija Rumunijoje, kur turime nacionalinius liberalus, demokratinius liberalus, reformistinius liberalus...? Ispanijoje niekaip nebeįmanoma sudaryti vyriausybės iš mažiau nei keturių partijų, būtent mažosios tampa tų auksinių akcijų turėtojomis, lemiančiomis aritmetinę daugumą.
O ši savo ruožtu tampa politikos anachronizmu – niekaip nebeatspindinčiu tikro piliečių daugumos atstovavimo. Viena vertus – tai galimybė rinkėjams pasakyti, kad jie tikrai turi iš ko rinktis, tačiau tas pasirinkimas atsisuka kitu veidu – vis sunkiau suformuoti gerai veikiančias koalicijas, o tai daro politiką vis mažiau patikima ir neatsakinga.
Mažytė Islandija, anksčiau turėjusi dvi partijas, net du mėnesius vargo, sudarinėdama vyriausybę iš trijų partijų, kurios atėjo į koaliciją realiai tik tam, kad užkirstų kelią ketvirtajai – nesisteminei partijai. Koalicija trapi ir pirmalaikių rinkimų galimybė reali. Islandams dar neblogai pasisekė. Airijoje vyriausybei sudaryti reikėjo dviejų su puse mėnesių, ispanai be vyriausybės gyveno dešimtį mėnesių, belgai – 2010 metais pasiekė rekordą – 589 dienos be vyriausybės.
Tokia tad šių dienų demokratija. Koalicinės vyriausybės yra dažniausiai išlaidesnės, jos dažnai imasi ne savo programos vykdymo, o kokios nors kompromisinės programos rašymo, programos, kuri galiausiai yra nei to, nei ano. Mažos partijos neretai nori prastumti kokį nors savo politinį „bajerį“ ir gali visai ramiai išsivaikščioti iki užsimiršimo, kad jos iš viso buvo, kad neskaudėtų galvos nei tam, kas partijas kūrė, nei tam, kas už jas balsavo. Ekonomikai, tai pačiai žmonių gerovei tai nieko paguodžiančio...
Galima pagalvoti, kad mažos partijos turi tą šventą norą patenkinti demokratijos deficito problemas ir atstovauti kokiai nors mažumai – etninei, religinei, seksualinei, atstovauti viešai nemylimoms, bet tautoje egzistuojančioms pažiūroms, tokioms kaip priešiškumas imigrantams, Briuselio direktyvoms, tautinei globėjiškai biurokratijai... Partijos yra vienadienės, neretai sprendžiančios kokį vieną klausimą, ginančios mergaitę ar berniuką, bet tuo pat metu ir griaunančios tradicines politines konsteliacijas.
Politinis stabilumas turtingiausioje ir tvarkingiausioje pasaulio dalyje pastebimai mažėja. Bandymai užgniaužti jas kokiais nors rinkimų barjerais ne visada yra geras instrumentas ir ne visada priimtinas, nes „nuskriaustieji“ kaip mat pastebės ne kartą minėtą demokratijos deficitą.
Kai kuriose šalyse tradicinių ideologijų gynėjai bando gelbėti padėtį, kurdami „didžiąsias“ ar „vaivorykštines“ koalicijos, tačiau tai ne išeitis, o veikiau didžiųjų partijų impotencijos pradžia. Prieš dešimtmetį manyta, kad geriausia į politiką ateiti deklaruojant centrizmą, t.y, stengiantis būti geru visiems. Šiandien centrizmas – tai drungnas vandenėlis, iš kurio galiausiai nelieka jokio skonio. Šiandien daugiau šansų pasiekti laimę – kurti radikalią kokio nors vieno bizniuko partiją. O gal tai geras ženklas, kad užuot stengiantis būti geru visiems, norisi būti savimi..? Bet gal ne politikoje, kuri, kaip žinia, vadinama bendrojo gėrio kūrimu.
Bet ar tai ne ženklas, kad reikia ne tik reformuoti parlamentus (kol kas vienintelė svarstoma reforma – mažinimas iki eutanazijos), o gal yra koks kitas kelias?
Istorikai dvejopai aiškina Antikinės Graikijos tiesioginės demokratijos išsigimimą bei Abiejų Tautų Respublikos seimų eroziją. Vieniems regisi, kad visa ko kaltė buvo noras sutarti, ir tai darė sprendimus vis labiau atsakingais ir vis labiau vidutinybiškais.
Kiti teigia, kad demokratija baigėsi tuomet, kai valstybės interesus pakeitė kiekvieno demokratijos atstovo noras būti „savimi“ ir nepasiduoti jokiems demokratijos deficitams ar bendrai atsakomybei. Panašu, kad šiandien turime abu vienu metu.
Egidijus Vareikis yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys
