Prieš gerus du dešimtmečius Lietuvos žmonės kažkokiu įdomiu būdu apskaičiavo (sako, užsieniečių padedami), kad jų krašte yra… Europos centras. Europos centras bematant tapo turistine atrakcija, tačiau atrakcija – pirmiausia patiems lietuviams, nes beveik visose kaimyninėse šalyse, ypač tose, kurios tradiciškai vadinamos Vidurio Europa, savų kontinento centrų netrūksta – apvaliame Žemės rutulyje kiekvienas gali laikyti save centru.
Europos centras bematant tapo turistine atrakcija, tačiau atrakcija – pirmiausia patiems lietuviams, nes beveik visose kaimyninėse šalyse savų kontinento centrų netrūksta – apvaliame Žemės rutulyje kiekvienas gali laikyti save centru.
Jei Europos centras – Lietuvoje, vadinasi, europiečiais laikytini ne vien vokiečiai ir lietuviai. Europiečiai – tai ir karelai su komiais, tai ir čiuvašai, baškirai ir net budistai kalmukai… Su nuoširdžia pagarba minėtoms tautoms tenka konstatuoti, kad jas paminėjus susimąsto ne vienas tikras Vakarų europietis.
Pagal enciklopedinį Britannica apibrėžimą Europa – antras mažiausias pasaulio žemynas – vakarinė Eurazijos dalis, supama Arkties, Atlanto vandenynų, Viduržemio, Juodosios bei Kaspijos jūrų, Kumos ir Manyčiaus upių. Kontinento rytinė riba iš šiaurės į pietus eina Uralo kalnais ir Embos upe. Europai priklauso salos bei archipelagai, pavyzdžiui, Naujoji Žemė, Islandija, Britų salos, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Malta bei Kipras. Nemanykime, kad tai – koks nors universalus ir nusistovėjęs apibrėžimas. Didžioji sovietinė enciklopedija, išleista 1932 metais, sako, kad nuo Uralo kalnų iki Kaspijos jūros Europos ribą galima vesti ne Embos, o Uralo upe, be to, primena labai svarbų dalyką, jog Kaukazo kalnai ir Užkaukazė politiškai laikoma SSRS europine dalimi.
Apskritai rytinė Europos riba istoriškai buvo vis labiau „nukeliama“ į Rytus. Senovėje europiečiams pažįstamas pasaulio regionas buvo mažesnis ir Europos riba laikytas Donas, vėliau – Volga, nuo XVIII amžiaus – Uralas, o pastaruoju metu – Emba. Būta sovietinių planų Europos riba laikyti netgi Jenisiejų. Tai jau politika – SSSR siekė tapti kiek galima daugiau Europos valstybe, tad „stūmė“ Europos ribą kuo toliau.
Istoriškai, kaip regis, Europos vardą sugalvojo graikai, ir jiems Europa reiškė pirmiausia kažkokį emocinį dalyką – kažką skirtingo nuo Azijos ir Libijos, t.y. veikiau kultūrinį, o ne geografinį dalyką. Esama teorijų, kildinančių Europos vardą iš finikietiško žodžio, reiškiančio saulėlydį, t.y. teritoriją į vakarus nuo Finikijos (dabartinio rytinio Viduržemio jūros kranto). Romėnams vėliau Europa emociškai buvo ir nemaža Šiaurės Afrikos dalis, o helenizmo saulėlydis į Europos sąvoką dėjo kažką artimą… barbarams.
Uralo kalnai, iki kurių formaliai siekia mūsų kontinentas, nėra ką nors skirianti riba. Uralo kalnais riboti Europą buvo patogu tik todėl, kad tai – liniją primenantys kalnai lygumoje, gražiai atrodą žemėlapyje. Uralas nedalina nei kultūrų, nei religijos, jis nėra jokia istorinė siena. Šiandien – tai kalnų grandinė Rusijoje ir tiek. Tiktai saugumo politikos ekspertai pasakys, kad yra viena kita ginklų ribojimo sutartis, apibrėžianti karinės technikos išdėstymą „nuo Atlanto iki Uralo“. Tačiau „nuo Atlanto iki Uralo“ regionui priklauso Kaukazas, Užkaukazė bei dalis azijinės Turkijos. Lygiai taip pat nieko nedalina upės iki pat Kaspijos. Visai kas kita, tarkime, Amūro upė formaliai Azijos Tolimuosiuose Rytuose. Ji dalija ne tik dvi valstybes – Rusiją ir Kiniją. Šiandien ji dalija dvi skirtingas rases, kultūras, istorijas ir dar daug kitų dalykų.
Enciklopedinės Europos ribos azijiečiais padaro ne vieną krikščionišką bendruomenę, tarkime, armėnus, gruzinus, nors krikščionybė šiandien laikoma europietiškosios kultūros plačiąja prasme dalimi.
Enciklopedinės Europos ribos azijiečiais padaro ne vieną krikščionišką bendruomenę, tarkime, armėnus, gruzinus, nors krikščionybė šiandien laikoma europietiškosios kultūros plačiąja prasme dalimi. Turkija kruopščiai gina tik nedidelį formalios Europos gabalėlį ir sėkmingai laiko save Europos valstybe, o fizinės geografijos asams nelabai aišku, kodėl europiečiais nori būti kipriečiai ar islandai.
Jeigu į Europą žvelgtų geologas, pasakytų, kad tai nelogiškai atidalijamas Azijos pusiasalis. Etnokultūrininkui norėtųsi vesti ribas tarp indoeuropiečių ir finougrų, ir taip paaiškėtų, kad deklaruojamos Europos ribos yra jokio racionalaus pagrindo neturinti fikcija.
Europietiškos kultūros ištakomis drąsiai galima laikyti vadinamuosius Vidurio Rytus ar Šiaurės Afriką. Finikiečių dėka turime raštą, žydų – tikriausiai tikėjimo ištakas, egiptiečių – kultūrinės bei teisinės tradicijos pradmenis. Taip, kaip šiandienos graikai motyvuoja savo priklausymą Europai vien jau tuo, kad Senovės Graikijoje gimė Demokratija ir Valstybė, piramidžių prižiūrėtojai ir obeliskų statytojai, jei to norėtų, šiandien galėtų pretenduoti į Europos pradininkų ainių vaidmenį. Antikinės Graikijos kultūros centrai buvo Mažojoje Azijoje, kur, beje, būta homeriškosios Trojos ir kitų europietiškosios kultūros simbolių. Vargu ar kas kitas daugiau nei šiandieninė Turkija turi tiek daug… Europos šaknų.
Politika ir istorija, kai tas buvo reikalinga, geografijos nepaisė. Europos dalimi tapo JAV ir aštuntajame ką tik praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsirado Europa nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Beje, transatlantizmo šalininkai neišsigando ir Turkijos – pastaroji tapo NATO dalimi. Kazachstanas ir Turkmėnistanas yra minėtoje Europoje nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Vadinamasis „žmogus iš gatvės“ tą suvokia sunkiai, nors dėl JAV ir Kanados nė kiek nesijaudina.
Europa, kaip pamėginome įrodyti, yra daugiasluoksnė sąvoka – joje „telpa“ geografija, kultūra, politika, joje yra vienijančių ir skiriančių faktorių. Praeities Europa daugeliu aspektų pamokanti. Vadinasi, visos Europos ribos ir jos centrai tikriausiai tėra fikcija, niekada nebūsianti amžina ir laukianti, kol gyvenimas vėl pasirašys verdiktą.
O Europos Parlamentas tebūnie – tai mūsų Europa, kurioje mes esame ne vidurys, o veikiau – pakraščio valstybė.
