Dar ne taip seniai, ne vienoje diskusijoje manęs klausė, ar tikrai manau, kad artėja naujas karas, o galbūt ir okupacija? Kai atsakydavau teigiamai, garsiai pasijuokdavo iš mano naivumo ar senamadiškumo. Lyg kokie fariziejai klausdavo, o su kuo čia kariausime, ir juokinga buvo išgirsti, kad ne su berberais ir papuasais. Gerai, kad jau nebe juokinga ir su kuo kariausime – žinome. Jei imsimės to karo, kuris širdyse vadinamas krašto gynyba.
Karai kildavo per visą tą laiką, kokį mena žmonijos istorija. Jų iš principo nebus tada, kai pasikeis žmogaus prigimtis. Ar ji pasikeitė, palieku spręsti komentatoriams ir disputantams.
Karus sukelia ne vien blogos politinės nuotaikos. Karams neužkerta kelio nei džentelmeniška pagarba taikai, nei stipri ir pavyzdingai tvarkoma ekonomika, nei patogi geografija. Juk prisimename, kad stiprios Beniliukso ar Danijos ekonomikos buvo bejėgės prieš Vokietiją, o ekonomiškai stipri Čekija agresorių viliojo labiau nei agrarinė Slovakija. Tad stipri ekonomika netgi patrauklesnė agresijai.
Antrąjį pasaulinį karą didele dalimi laimėjo ekonomiškai silpniausia iš visų laimėtojų – Sovietų Sąjunga. Romėnai tikėjosi, kad barbarai mąstys logiškai ir Romos negriaus, kai galima su ja prekiauti. Venecijos Respublikos pirkliai manė nupirksią bet kokį galimą agresorių. Panašiai svarsto ir dabartiniai europiečiai, besimėgaujantys visokiomis ten švelniomis galiomis ir taškinėmis sankcijomis. Jei jų svajonė išsipildys, tai bus pirmas kartas istorijoje, kai agresorius pasigailės turtingos, bet aptingusios aukos.
Venecijos Respublikos pirkliai manė nupirksią bet kokį galimą agresorių. Panašiai svarsto ir dabartiniai europiečiai. Jei jų svajonė išsipildys, tai bus pirmas kartas istorijoje, kai agresorius pasigailės turtingos, bet aptingusios aukos.
Fizinė jėga taip pat ne tas lemiantis faktorius. Niekas neabejoja, kad Rusija buvo stipresnė už Baltijos šalis ir Vidurio Europą, kai išvedė iš jų savo kariauną, t.y. formaliai pralaimėjo. Niekas neabejoja, kad SSSR ir JAV buvo ir yra ženkliai stipresnės už Afganistaną, bet nugalėtojas kare nebuvo ir nėra labai aiškus.
O nenoras gintis juolab nėra apsauga. Deja, nenoras imtis gynybos yra vienas iš civilizacijos senėjimo požymių. Pasak viso būrio teoretikų, civilizacijos raida yra tokia: kol civilizacija yra savotiškai barbariška – jauna, veržli, agresyvi – ji plečiasi fiziškai, yra linkusi drąsioms inovacijoms ir turi gana lanksčią nebiurokratizuotą teisę (veikiau netgi vadintiną papročiais ir morale). Civilizacija progresuoja. Progresas leidžia sukaupti resursus, siekti jau nebe kiekybinio, o kokybinio augimo. Tuomet ir įvyksta keistas dalykas, prasideda sistemos išsigimimas, mažėja atsakomybė, didėja visuomenės išlaikytinių procentas, silpnėja atsparumas išorės poveikiams ir civilizacija nunyksta arba tampa gana lengvu kaimyninės civilizacijos grobiu. Sistema nenori karo, bet barbarai pradeda ir... laimi.
Kariauti neprotinga, bet tie bepročiai, pradedantys karą, būna arba labai populiarūs, arba įtaigūs. Niekas neabejoja, kad didžiausi praeities karų kaltininkai Stalinas ir Hitleris turėjo pastebimų psichikos sutrikimų, tačiau protingieji jiems leido ir jų klausė.
Europa, kurioje, regis buvo daugiausia protingų, gimė humanizmo, vėliau laisvės, lygybės, brolybės idėjos, vien praėjusiame šimtmetyje tapo didžiausiu istorijoje skerdynių lauku. Diktatorių beprotybes teoretikai paverčia geopolitika ar teisėtais interesais bei lūkesčiais. Tuomet karai kyla nepriklausomai nuo mūsų norų.
Taigi taisau esminę kai kurių „mąstytojų“ klaidą: krašto apsauga reikalinga ne klausimui su kuo kariausime, o nuo ko ginsimės. Jei nesiginsime, biudžetas švietimui ar sveikatos apsaugai bus biudžetu kitos valstybės švietimui ir kitai valstybei ruošime specialistus. Skirtingai nuo kai kurių komentatorių nuomonės, mums turi būti aišku, kad privalome būti užsienio politikos subjektai, o ne objektai, ne teritorija, kuria prekiaujama, bet tais, kurie sprendžia, kuo prekiauti, jei jau taip reikia. Taigi reikia būti NATO ir tokiu NATO, kuris turi politinę valią ginti savo pakraščius. Kol esame išlaikytiniai, esame tas balastas, kurio, prireikus, aljansas gali ir atsikratyti.
Užsienio politikos „teorema“ paprasta – jei Lietuva, kaip valstybė, yra politikos prioritetas (tikiuosi, kad tikrai taip), reikia įrodyti, kad Lietuva yra gyvybiškai svarbi Europos Sąjungos ir NATO dalis. Jei šito įrodyti nesugebėsime, belieka laukti, kada tapsime politinių mainų objektu. Mes tikrai galime įtakoti tarptautinę situaciją, net ir įtakojome ją, kai norėjome. Dabar nebe taip norime, nebe taip įtakojame. Dabar mažiau gerbiame kitas valstybes ir mažiau iš jų tikimės. Esame, neva, savarankiškesni, taigi nereikia mums kitų... Bet tada gal ir kitiems mes nebesvarbūs?
Reikia būti NATO ir tokiu NATO, kuris turi politinę valią ginti savo pakraščius. Kol esame išlaikytiniai, esame tas balastas, kurio, prireikus, aljansas gali ir atsikratyti.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jam prasidėjus, Lietuva elgėsi bailiai ir nenuosekliai, kaip Vytauto Landsbergio pasakėčios „Žvirblio laimė“ personažas – drebėdavo lapei artėjant ir džiaugdavosi, kad ne jį patį, o kažkokį balandį šį kartą suėdė. Kitą kartą gal neateis.
Dabar elgiasi lygiai taip pat sakydama, kad draugauja su visai kaimynais, kokie jie bebūtų. Iki šiol viskas baigdavosi tuo, kad „emocingieji“ vertybiniai stereotipai leido mums įsitvirtinti Vakaruose, o „pragmatiški“ santykiai su Rytais ir likusiu pasauliu virto tik naujais stereotipais. Dabartinė užsienio politika išties nelengva, nes baigėsi romantiškasis kilnaus tikslo laikotarpis ir prasideda kūrimas to, ko niekados nebuvo.
Šiandien mūsų žiniasklaidoje kaip niekad daug anti-natiško ir anti-amerikietiško purvo bei svarstymų, kokie jie, vakariečiai, blogi. Bet taip kalbama zuikio-drąsuolio povyza žinant, kad JAV mūsų „neatiduos“. O jei atiduos... Va ir bus ne tik gėda, bet ir bus su kuo kariauti, tada jau ir 2 proc. negelbės. Reikės kur kas daugiau, reikės plauti lengvabūdiško nesigynimo gėdą.
XX amžiuje jau taip buvo nutikę. Tarpukaryje, „užsiciklinę“ prieš Lenkiją, neturėjome jokių tikrų draugų ir sąjungininkų, nepadėjome nei etiopam, nei suomiams, tad nenuostabu, jog buvome tie „vienui vieni“... Partizaninis karas iš esmės juk buvo ne geopolitinis projektas, bet moralinio statuso atstatymas už tai, ko nuskalstamai nepadarėme Antrojo pasaulinio priešaušriuose. Negynėme vertybių bendrai, teko ginti jų likučius, kai likome „vienui vieni“.
Draugų klausimas dažnai suvokiamas kaip sentimentalios emocijos. Noras būti pragmatišku kyla iš klaidingos nuostatos, kad politikoje nėra draugų, o tik interesai. Su dideliu džiaugsmu cituojamas Winstonas Churchillis, bet pamirštama, kad pastarojo intereso supratimas, buvo kur kas platesnis nei sėkmingas nedidelis bizniukas, kaip tai bandoma įteigti sau šiandien. Tas pats W.Churchillis Miuncheno susitarimą, patenkinusį Hitlerio ambicijas, pavadino gėda, po kurios bus karas. Neklydo, pavartodamas žodį gėda, t.y. moralės problemą.
Ne taip svarbu, kas bus mūsų priešas, pasipriešinimas bus mūsų pareiga. Pareiga tuo skaudesnė, kuo labiau manysime, kad šiandien nereikia investicijų į gynybą, diplomatiją ir lietuviškas politikos iniciatyvas.
Suvokiant politikos interesus čerčiliškai, tampa aišku, kad pagrindinis Lietuvos interesas yra turėti tikrų draugų ir sąjungininkų, kurių sąjungoje neliktume savo moralinės atsakomybės klausimų spręsti „vienui vieni“.
Ne taip svarbu, kas bus mūsų priešas, pasipriešinimas bus mūsų pareiga. Pareiga tuo skaudesnė, kuo labiau manysime, kad šiandien nereikia investicijų į gynybą, diplomatiją ir lietuviškas politikos iniciatyvas.
Reikia pasakyti, kad ateitis priklauso nuo sprendimų ne tik valdžioje, bet ir mūsų širdyse. Buvo laikai, kuomet buvome ypatingi – mus gyrė ir mumis didžiavosi. Ausiai, pripratusiai prie liaupsių, būna sunku priprasti kai nepagiria, tiesiog praeina pro šalį, painioja su latviais ar pavadina buvusia SSSR. Tik tiek Europai tos Lietuvos... Jei mums patiems krašto gynybos nereikia... Jei vis dar netikime, kad kiek besikeistų laikai, karai būna... kaip senais laikais.
Egidijus Vareikis yra TS–LKD frakcijos Seime narys
