Susan Strange – britų ekonomikos teoretikė, daugelio tituluojama šiuolaikinės tarptautinės politinės ekonomijos kūrėja, labai suprantamai ir aiškiai sako, kad sėkmingai funkcionuojanti ekonomika privalo turėti keturis komponentus:
– bendrojo vidaus produkto kūrimo galimybę (tai gali būti gamyba, paslaugos, aukso ieškojimas ir panašiai). Sumanykime, kas mums neš eurus.
– užtikrintą nacionalinį saugumą (niekas nepasitiki karo sąlygų ekonomikos būsena). Investicija į krašto apsaugą ir teisėsaugą – pati geriausia – jis ilgainiui pritraukia visas kitas investicijas.
– rinką (niekas neįstengs pagaminti sau visko – net jei norime gaminti lokaliai, reikia matyti globaliai). Rinka ir konkurencija – ekonomikos variklis, geresnio už jį niekas neišrado.
– bankų sektorių: pinigai visiems po lygiai (gal kai kam ir patrauklus lozungas) yra ekonomikos mirties ženklas. Pinigai turi būti sutelkti reikiamu laiku, reikiamoje vietoje ir reikiamam tikslui įgyvendini.
Ekonomika gal ir mokslas. Kiti sako, menas. Šioje vietoje galima ir ginčytis, tačiau aišku kitkas – žmogus yra protinga būtybė ir jo „ekonominį“ elgesį dažnai nulemia rekomendacijos, kurios ne visada gerai pasvertos. O ir negali būti visiškai pasvertos, nes ekonominė aplinka, laikui bėgant, kinta ir kitimo parametrų žymiai daugiau nei specialistai numano ir gali įvertinti. Jei tai mokslas, kodėl mokslininkai nenuspėja artėjančių ekonomikos negandų? O jei nenuspėja, tai anoks čia mokslas ta ekonomika.
Nenuostabu, kad ekonomikos teorijos dažnai tėra vadinamos ideologijomis, o jų praktinės išvados – tai rekomendacijos dažnai vienpusiškos ir priklauso nuo rekomenduojančiojo politinių pažiūrų – kai jis mato problemos sprendimą. T.y. vieniems geriau didesnis valstybės reguliavimas, kitam gėrio sinonimas yra beveik visiškas valstybės nesikišimas į žmogaus ekonominį savarankiškumą. Nenuostabu, kad ir krizės akivaizdoje „protingos“ vienų rekomendacijos gali visiškai prieštarauti kitų siūlymams. Mirga marga nuo marksistų, keinsistų ar frydmanistų...
Nori ar nenori ekonomikoje yra kairė ir dešinė. Mūsų politikų gėdai tenka pastebėti, kad save vadinantys kairiaisiais neretai cituoja dešiniuosius autoritetus ir atvirkščiai.
Sekant lietuvišką ekonominės gerovės paieškų diskusiją nesunku pastebėti, kad mūsų tautiečiai, įskaitant politikus ir kandidatus į tarybas, pagrindines teorines prielaidas žino. Tačiau jie nėra labai drąsūs naujų idėjų iniciatoriai – remiamasi veikiau žinomais autoritetais, dažnai padabintais Nobelio premijomis ir kitais apdovanojimais.
Taigi nori ar nenori ekonomikoje yra kairė ir dešinė. Mūsų politikų gėdai tenka pastebėti, kad save vadinantys kairiaisiais neretai cituoja dešiniuosius autoritetus ir atvirkščiai. Bet tai jau lietuviško išsilavinimo spragos. Ne paslaptis, kad laikau save dešiniuoju, tad ir tie dešiniųjų argumentai skamba įtikinamiau.
Kairiausių visų laikų ekonomikos autoritetu pripažintas Karlas Marxas. Jo idėjos – totali valstybės kontrolė, griežtas planavimas – mums gerai žinomas. Sovietinę ekonomiką daugelis išbandėme savo kailiu, nors didžiosios marksistų svajonės, pagal kurią kiekvienas gamina kiek gali, o gauna, valstybės nuožiūra, kiek reikia, nepasiekėme, veikiau nuskurdome ir atsilikome nuo dešinesnių ekonomikos modelių.
Kitas gerai žinomas kairuolis – Johnas Meinardas Keynesas, kūręs pirmoje XX amžiaus pusėje. Jo idėjoms plisti padėjo Didžioji depresija, galbūt didžiausia visų laikų ekonomikos krizė.
J.M.Keynesas, priešingai nei moko klasikinis supratimas apie rinką, netikėjo, kad laisva rinka gali pati atsistatyti ir normaliai funkcionuoti. Jis siūlė savotiškai išjudinti ją stambiais valstybės subsidijuojamais projektais, o taip pat leisti valstybei reguliuoti finansus ir valstybės išlaidas. Šiandieniniai ekonomikos „stimuliavimo paketai“, kuriais buvo bandoma įveikti krizę, atsiduoda keinsizmu. Dešinieji pasakytų, kad tai dvėselėnos gaivinimas, ekonomikai reikia inovacijų, o ne mirštančio ūkio stimuliacijų, tačiau ir mūsų padangėje norinčių kaip nors stimuliuojančiai paleisti sustojusį ekonomikos mechanizmą ne taip jau mažai. Tai tik praeities klaidų kartojimas.
Kairiųjų sąraše nestinga ir šios dienos žvaigždžių. Nobelio premijos laureatas, vienas globalizacijos teoretikų Jozephas Stiglitzas kritikuoja politikus už nepakankamą keinsizmą ir nejautrumą tiems, kas dėl savo nekantrumo ir norėdami greit prasigyventi, nesilaiko elementarių rinkos dėsnių. Tai vis tas vadinamas Trečiasis pasaulis. Kitas Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas siūlo bankų ir kitų finansinių institucijų dekomercializaciją, dar vienas žymus amerikietis Peteris Orszagas ragina nacionalizuoti socialiai jautrias sritis, tokias kaip sveikatos apsauga. Visų minėtų ponų mokymai nesunkiai užčiuopiami ir mūsiškių populistų programose, nors kaip moko jau beveik klasika tapusi literatūra – gydytis veltui, tai veltui gydytis.
O kas gi tie – dešinieji? Ekonomikos centro dešinėje sutinkame Paulą Volckerį, nugalėjusi infliaciją praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, „nupjaunant“ socialines programas, galiausiai prisidėjusį prie dešiniosios Ronaldo Reagano politikos, leidusios laimėti ekonominę konkurenciją su Rytų bloku. Netoli jo yra Benas Bernanke, buvęs JAV centrinio banko, vadinamo Federaliniu Rezervu, vadovas, sukūręs efektyviai veikiančią infliacijos-defliacijos balanso sistemą, leidusią rinkai neperžengti tam tikrų rizikos ribų.
Abiejų mokymuose svarbus žodis yra drausmė, tačiau politikai nelabai nori žadėti rinkėjams ekonominę drausmę. Kur kas smagiau žadėti laimę atnešantį ekonominį lėbavimą, nors istorija tokius žadėtojus baudė ir baudė. Filosofinis klausimas ar žmogus – Homo economicus – yra iš prigimties drausmingas, ar drausmė yra jam lyg bausmė?
Belieka pasirinkti, kurio iš jų – nuo Marxo iki Friedmano norėtume šalyje ir savųjų premjerų pašonėje. Pagal tai, kuris mums simpatiškiausiais, pasakykime, esame kairieji ar dešinieji. Žinau, kodėl esu dešinysis.
Ir štai jis – jau labai dešinysis – Adamas Smithas didysis ekonomistas, rinkos „tėvas“, dar XVIII a. įrodęs, kad laisvoji rinka bei nereglamentuojama prekyba yra ekonomikos ir gerovės augimo pagrindas. Ne paslaptis, kad ir jau minėtas Marxsas, kurdamas savo teorijas, tikėjo Smithu. Jį cituoja kiekvienas ekonomikos vadovėlis ir žinynas.
Pačiais dešiniausiais galima laikyti jau tik du žymius ekonomikos korifėjus. Alanas Greenspanas, dar vadinamas dešimtojo dešimtmečio ekonomikos bumo įkvėpėju, jo rekomendacijomis sekė ir konservatyvios, ir socdeminės vyriausybės. Greenspanas vadovavo Federalinei Rezervų sistemai Ronaldo Reagano ir George Busho laikais, gynė rinkos laisvę, valstybės vaidmenį matydamas ne tiek rinkos reguliavime, kiek drausminime. Tada rizikingų paskolų buvo kur kas mažiau.
Galiausiai, Miltonas Friedmanas, pačių dešiniausių idėjų koncentratas, anti-keisianizmo ideologas, siūlantis valstybės įtaką ekonomikai sumažinti iki pinigų emisijos. Friedmanas laikomas įtakingiausiu vadinamos Čikagos mokyklos atstovu.
Jo idėjas, kaip manoma, sėkmingai įgyvendino britų premjerė Margareta Thatcher ir nevienareikšmiškai vertinamas Čilės vadovas Augusto Pinochetas. Kiek supaprastintai kalbant, išeitį iš krizės diktuoja pati situacija, o ne kokios nors valstybių vadovų fantazijos. Subsidijos, lengvatos, pašalpos ir stimuliavimo paketai – tai ekonomikos ligų prailginimas, o ne sprendimas. Prancūziška frazė laissez-faire (leiskite veikti), yra vienintelis dalykas, ką privalo valstybė. Ir gerovė ateis savaime.
Dabar belieka pasirinkti, kurio iš jų – nuo Marxo iki Friedmano norėtume šalyje ir savųjų premjerų pašonėje. Pagal tai, kuris mums simpatiškiausiais, pasakykime, esame kairieji ar dešinieji. Žinau, kodėl esu dešinysis.
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
