Anuo metu Prancūzijos (ir tuometinės Europos) kino ekranuose sužibo aktorės Brigitte Bardot žvaigždė. Jaunos merginos vaidmenys dažniausiai buvo vadinami skandalingais: publika aikčiojo... „kaip taip galima...elgtis, kalbėti, galvoti, svajoti...“. Filmai buvo „tik suaugusiems“. Prireikė šiek tiek laiko, kai protingesni kino ir visuomenės nuomonės kritikai išdrįso paklausti – o ką jau tokio baisaus ta mergaitė prikrėtė? Ogi pasirodo – elgėsi išties „baisiai“ – valgė, kai buvo alkana, miegodavo, kad suimdavo žiovuliai, prabusdavo, kai išsimiegodavo, kalbėjo taip ir tą, ką norėtų pasakyti kiekviena jauna moteris, nelabai suprato, kas dedasi visame chaotiškame pasaulyje, turėjo „neformalią“ savo nuomonę apie savo aplinką, Ir, kas labai svarbu, nebijojo ją apibūdinti paprastais žodžiais.
Šiuolaikine leksika kalbant, buvo naiviai nuoširdi, politiškai ir socialiai nekorektiška. Ją formaliai smerkė ir barė, tačiau viduje pavydėjo, nes jos „skandalai“ buvo daugelio eilinių žmonių ir „elito“ svajonėse... Besibarantys iš tiesų bijojo savęs, savo vidinio cenzoriaus. Jie taip pat svajojo būti laisvi, „bėgti iš pamokų“, tačiau žinojo esą tam dvasiškai per silpni. Pyko, nes bijojo gyventi... kitaip.
Jei kas mano, kad aktoriai nuo politikos toli, tai pavyzdys iš arčiau. Kai toks Ronaldas Reaganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis juo buvo gąsdinamas juo ne mažiau kaip nūnai Donaldu Trumpu: nevykęs aktorius, profsąjungininkas, politiškai nekorektiškas, visa antisistemiškas. Kartą per mikrofono bandymą Reaganas garsiai maktelėjo , kad su dideliu džiaugsmu paleido raketas į rusų pusę. Formalioji publika „baisėjosi“, nors tie, kam reikia, suprato, kad grėsmės atveju Reaganas politiškai korektiškas tikrai nebus. Manė, kad jo negalima „suleisti“ su Gorbačiovu, nes nemokės su rusais būti mandagus... gal ir nebuvo mandagus, bet galiausiai jo sąžininga politika ir sugriovė sovietinę imperiją...
Taigi, matyt aišku, kur lenkiu.
Visas Donaldo Trumpo „baisumas“ slypi tame, kad jis ... nesistemiškas, o tiksliau neišauklėtas taip, kaip kelis dešimtmečius diegta politikos mokslų universitetuose – „būk korektiškas ir kiekvienam suformuluok mandagią sentenciją...“ Trumpas sako tai, ką galvoja, o ne ką reikia sakyti, gi amerikiečiai klauso ir ima suprasti, kad šis „storžievis“ yra būtent tas, kurio klausytis įdomiau nei iš anksto paruoštų ir tobulai nublizgintų „paruoštukų“.
Hillary Clinton – geros kokybės praeito tūkstantmečio produktas. Ji gerai žino politikos darymą: savo ir komandos dėka visada suras korektišką frazę moterims, juodaodžiams, bedarbiams, lietuviams ir afganistaniečiams. Tiesiog vadovėlis. Trumpas gi – svajonė. Tačiau jis yra ir amerikietiška sąžinė, gerokai patepliota, bet jau nebenorinti politinio korektiškumo makiažų. Ką Trumpas bekalbėtų – trumpai ar su variacijomis – gali būti neestetiška ir net skaudu. Bet nuoširdu.
Tad ką jau skandalingo nuveikė tas Trumpas? Ypač lietuviams, nes Lietuvoje netyla dejavimai, kad Trumpo prezidentystė gali būti pavojingesnė už terorizmą?
Jei ką supykdė prezidentinio kandidato pamąstymai, jog Europą (ir Baltijos šalis tame tarpe) reikia ginti tuomet, kai ji ginsis pati, tai pykstate tikrai be reikalo. Juk tiesiog akis bado europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą. Kol teroristai neįsišėliojo, europiečiai tvirtino, kad karų nebus, amerikiečiai be reikalo „kišasi“ į Afganistaną ar kokį Iraką, o mes viską „nuspausime“ minkštosiomis galiomis.
Donaldas Trumpas teigia, kad Amerika turi būti didi. Turi būti galinga su savo kietąja galia, nes visos europietiškos minkštosios galios gali išlikti tik šalia amerikietiškosios. Europa turi keistis, ir keistis ne dėl to, kad britai išeina. Europai laikas baigti su iliuzijomis, kad politiką galima pakeisti prekybiniais sandoriais, kad Komisijos narius ir užsienio politikos vadovus galima parinkinėti ne pagal kompetenciją, o pagal lytinius, partinius ir tautinius kriterijus.
Ne vienas, šiandien paniškai bijantis Trumpo, tik ir svajojo kaip nors susitarti su Rusijos ar Baltarusijos diktatoriais.
Trumpą kaltina bičiulyste su Putinu, tačiau kol kas jis bučiuojasi su pastaruoju tik Vilniaus sienos teplionėje. Ne vienas, šiandien paniškai bijantis Trumpo, tik ir svajojo kaip nors susitarti su Rusijos ar Baltarusijos diktatoriais. Nereikia ieškoki toli deklaravusių santykių su Rusija „perkrovimą“ ir strateginę partnerystę su Maskva. Taip, nė vienas šių projektų nepavyko, nes Europa, įsitikinusi, kad nieko geresnio pasaulyje už ją pačią nėra, ne vykdė politiką, o ją komentavo twiterio žinutėmis – tas ir anas mums nepriimtina, tas ar anas mus žeidžia ir jesuischarlie...
Baimės kojos trumpos. 1982 metais “skandalingasis” JAV prezidentas Reaganas aplankė tada dar padalintą Berlyną. Drauge su tuometės Vakarų Vokietijos politikos įžymybėmis jis atėjo į gerai žinomą sienos perėjimo punktą Charlie (sutapimas!), skyrusį amerikietiškąjį ir sovietinį sektorius. Politikos milžinai sustojo prie pat baltos linijos, tuo metu dalijusios miestą, Vokietiją, Europą ir pasaulį. Reaganas staiga ėmė ir žengė žingsnį už baltosios linijos. Kolegos vokiečiai bei rusų pasieniečiai nustėro ir, neteko amo. Reaganas gi parodė, kad reikia elgtis nesistemiškai ir nesitaikyti su kažkada pasiektais gėdingais kompromisais. Anuomet pasižadėjęs Ameriką ir vėl padaryti stipria ir garbinga, šis prezidentas nevengė nei drąsių ginklavimosi projektų (tegu ir labai brangiai kainuojančių), nei drąsios retorikos, pastumdamas į šalį tyliosios ir korektiškosios diplomatijos atstovus. Jis, užuot gerbęs Berlyno sienos statusą, pasiūlė Gorbačiovui sieną nugriauti.
Barackas Obama savo mandatą pradėjo spektakuliariu dekretu uždaryti Guantanamo kalėjimą. Taip ir neuždarė, nes kalėjimo reikia vis labiau. Obama sakė, mes galime, bet užsienio politika buvo visiška nesėkmė, per aštuonis metus JAV daugiau prarado nei laimėjo. Deklaravo, kad perkraus santykius su Putinu, tačiau labiau panašu į tai, kad Putinas eilinį kartą pats „perkrovė“ santykius su Vakarais. Leptelėjimas, kad pasaulis gali būti nebranduolinis, perskaitytas, kaip politikos nebrandumas. Kritikavęs Bushą, kad šis kažką ne taip darė Afganistane ir Irake, palieka po savęs kur kas blogiau, negu rado.
Arabų pavasaris, galėjęs virsti JAV propaguojamų vertybių triumfo žygiu, pasuko chaoso klystkeliais, o amerikiečiai prarado ne šiaip sau draugus, jie sugadino santykius su savo amžinais draugais turkais ir Saudų dinastija. Turkai darosi vis savarankiškesni savo galios demonstravimo spektakliuose, „naftos arabai“ vis labiau linksta į kompromisus su abejotinos reputacijos kaimynais. Islamo ekstremizmą sumaniau tramdo vietiniai vadai, negu visa Johno Kerrio komanda. Irano branduolinis susitarimas – gėdingos nuolaidos režimui ir jos ne saugumo padidinimas. Jei saugumo – tai saugumo kam... pinigai Iranui ir privilegijos, kad tas susimylėtų nekurti bombos. Iranas džiūgauja, jam durys atviros, svajojantys apie kokią nors demokratiją Irane – beviltiškai nuleidžia rankas. Ukraina atiduota, Rytų partnerystė baigia numirti, net Kinijos fabrikas diktuoja sąlygas... Terorizmo grėsmė tik auga. Jei kas nori balsuoti už ponios Clinton propaguojamą sėkmės tęstinumą, tai turi labai susimąstyti, apie kokią sėkmę svajoja.
Europiečių nesėkmės dar didesnės, tačiau jie šito dar nepripažino. Bevelija veikiau pykti už tiesą, kurią jiems Trumpas rėžia į akis. Nei Clinton, nei Merkel, nei Holandas neišdrįso pasakyti Putinui – „išeik iš Ukrainos“. Jei kad gali tai padaryti šiandien – tai tik visus gasdinantis Trumpas.
Trumpofobai, kaip ir visi kiti demagogai mėgsta lingvistinius konstruktus, ištraukdami iš konteksto įvairius dalykus. Tačiau paklausius atidžiau ir su kontekstu pamatysime, kad Trumpo kalbos veikiau gudrios nei kvailos. O beje reikia nepamiršti, kad kandidatas yra kandidatas ir neretai kalba elektoratui suprantama kalba. Kaip, beje, ir mūsų kandidatai į Seimą.
Tad kas gi bijo Donaldo Trumpo. Sąrašas ilgas, ir, kaip skaitytojas nutuokia, viršija įprastinio straipsnio ribas. Tačiau šio teksto tikslas ne dar kartą pagąsdinti, o veikiau nuraminti. Nebijokite.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys
