Pirmoji pasakaitė apie tai, kad laikai pasikeitė, ir karo nebus. Visi lyg ir žino, kad karų ir okupacijų galima išvengti, netgi žino, kaip tai padaryti – tarptautinio saugumo mokslas seniai padėjo teorinius pagrindus.
Bėda tik ta, kad žmonės nenori elgtis pagal taisykles – pagunda spręsti viską greitai ir iš jėgos pozicijų verčia vienus gintis, o kitus – pamiršti aiškinimus, kad karas neapsimoka. Dainelė apie nesigynimą – „Mes už taiką! – nereikia tankų“ galiausiai naudingesnė potencialiam agresoriui, o ne aukai. Pasakaitės moralas – karui ruoštis reikia net ir tada, kai pačiam kariauti nesinori. Jei nesiruoši, okupacija netruks ateiti pačia gėdingiausia forma.
Pasakaitės moralas – karui ruoštis reikia net ir tada, kai pačiam kariauti nesinori. Jei nesiruoši, okupacija netruks ateiti pačia gėdingiausia forma.
Kad bendra gynyba geriau nei vienišo kario didvyriškumas, įrodinėti nereikia. Tačiau šiandien naujai pamiltas NATO buvo sukurtas ne šiaip sau gintis. Tai gerai apgalvotas geostrateginis aljansas. Vienas iš jo krikštatėvių ir pirmasis generalinis sekretorius Lordas Ismayas pasakojo kolegoms pasakaitę apie tai, kad NATO misija yra „America – in, Russia – out, Germany – down“. Žmonėms artimesne kalba tai reikštų, kad dėl saugumo ir (šventos) ramybės amerikiečius reikia kviesti gyventi saugiame Europos viešbutyje, rusus varyti lauk, o vokiečius bent kurį laiką prilaikyti pavadėliu.
Per kelias dešimtis metų situacija pasikeitė. Vokiečiams neprireikė nei pavadėlio, nei antsnukio, jie pasirodė esą džentelmenai ir patys ėmė vis labiau dominuoti kasdieniniame viešbučio gyvenime. Europos džentelmenų tarpe gi atsirado noras pasigailėti ir pasikviesti į klubą rusus, o ta proga gal ir amerikiečius pasiųsti kur toliau. Taigi, „Germany – up, Russia – in, America – out“. Imta kalbėti, kad NATO jau nebe griežta penktojo straipsnio gynybos sąjunga, o kažkoks demokratinių ir saugumo rūpesčių neturinčių valstybių klubas. Lietuviai, jautęsi nesaugūs, nes norėjo stoti į griežtai 5–ojo straipsnio aljansą, o vėliau jautėsi nusivylę, nes NATO darė daug visokių gražių dalykų moksle, kultūroje ir versle, bet negarantavo gynybos.
Rusijos elgesys su Ukraina parodė, kad geriau tradicinė NATO orientacija „Russia – out“, nei kažkokia netradicinė meilė „Russia – in“. O amerikiečiai tegu tik Europos nepalieka, nes pagal kitą pasaką Amerika – tai Marsas, o Europa – Venera, vilioti moka, bet viena apsiginti nesugeba. Lietuviškosios valdančiosios koalicijos politikai, prisipasakoję pasakaičių, kad nereikia nei šauktinių, nei patriotizmo, nei šiaip gynybos, skubiai susivokia, kad nemaitinant savos kariuomenės teks maitinti svetimą, o „Russia – in“ kainuos daugiau nei sutaupysime už pigesnes dujas... Laimė, valdžia, kaltinusi aplinkinius rusofobija, paaugo ir rusiškomis pasakaitėmis gal jau nebetikės. Geriau jau tradicinė NATO šeima, nei nesaugus gyvenimas susimetus su partneriais.
Rusijos elgesys su Ukraina parodė, kad geriau tradicinė NATO orientacija „Russia – out“, nei kažkokia netradicinė meilė „Russia – in“.
Tačiau respektabilių partijų diskusijos, kiek pinigėlių ir kada gali išgelbėti Lietuvą, primena juokingo sovietinių laikų filmo herojus, svarstančius, kiek rublių gali išgelbėti Rusijos demokratiją. Va dabar sumokėsime tuos du procentus ir miegosime ramiai. Net kumščiu pagrūmosime, jei tas senas-naujas NATO negins. Mes juk susimokėjome ir gynybos paslaugą gauti privalome!
Partijų susitarime dėl gynybos svarbiausiu klausimu tapo susitarti, kokiu procento nuo bendrojo vidaus produkto ginsimės nuo išorės priešų. Paika tai diskusija, nes koks pinigų kiekis bebūtų, savaime jis nėra ginklas. Paikai atrodo skaičiavimai, kiek čia ko nupirkus ir ką apmokius. Aišku, kad mus galiausiai apgins ne keli šimtai specialiosios paskirties vyrų ar karinio-biurokratinio komplekso profesionalai. Lietuvos partizanai sugebėjo kariauti ilgai, nes už jų stovėjo okupantų nemylinti visa Lietuva, o galiausiai ir savo laisvės ne prisišaudėm, o prisidainavom. Prieš dvi dešimtis metų įrodėme, kad ir dainomis galime sukurti totalinę gynybą ar bent jos pagrindus. Tai totalinės gynybos reiškinys, o ne kokie keli procentai.
Antrojo Pasaulinio karo pradžioje britų premjeras Churchillis pakėlė savo tautiečius sakydamas, kad ginsimės visur, visaip ir nesvarbu už kiek. Jo pasakėlė apie tai, kad ginsis sausuma ir jūra, metropolijos ir kolonijos, paaiškino, jog už gynybos visų pirma slypi laisvės jausmas. Už 2 proc. tėvynės laisvės niekaip nenupirksi. Bet jeigu aukosi visą 100 procentų, tai 98 greit sugrįš permokos (laisvės) pavidalu.
Kodėl Lietuvą paliko paskutinis rusų kareivis? Procentų tada neskaičiavome, tegu tik išeina, o jau paskui matysime, kiek tai kainavo. Nes mes visi ir visi aplink 100 procentų to norėjo ir nereikėjo nei sankcijų, nei pratinimosi susigyventi kaip nors su ta kariuomene kaip neišvengiamybe. Štai kur tikra gynybos politika. Mums gerai dar ir tas, kad NATO narystės lojalumo kortelė duoda papildomus taškus ir didesnį gynybos asortimentą.
O pabaigai pasakos apie tai, kaip reikia elgtis su priešais. SSSR diktatorius vieną dieną ėmė ir virto simpatišku Vakarų partneriu. Gorbačiovo istorija sukėlė europiečiams pagundą, kad kiekviename diktatoriuje slypi kažkoks gerasis politikas, tik reikia jam leisti lyg kokiai miegančiajai gražuolei laiku pabusti. Vakarų politikos princai ėmė bučiuotis su ūsuotais batkomis bei raudonaisiais putinais, tikėdamiesi prabudimo stebuklo, tačiau paaiškėjo, kad bunda ne gerosios princesės, o stalinizmo demonai.
Mokėmės ir kitus mokėme, kaip sugyventi su diktatoriais, panašiai kaip išmokstame sugyventi su tarakonais ar kitokiomis buitinėmis žiurkėmis, o tiesa yra ta, kad geriau su jomis negyventi ir vyti lauk. Tikriausiai visi suprantame, kad šiandien jokiomis pasakėlėmis ir nuolaidų saldainiais nepavyks perkalbėti nė vieno iš jų.
Pasakėlė apie tai, kad politika yra pragmatinė, neteisinga. Politika yra vertybinė, o laisvės gėlės nuvysta neprižiūrimos. Iliuzija, kad praėjęs karas buvo paskutinis, virs realybe, jei ruošimės sekančiam.
Lietuva yra apginama – jei pasiruošusi besąlygiškai visuotinei gynybai, jei yra aljanso narė, jei vykdo politiką, kuri stiprina euroatlantinį solidarumą, ar solidarumą su ta pasaulio tvarka, kuri garantuoja mūsų būties (raison d’etre) prasmę. Ar besąlyginei gynybai esame pasiruošę, atsakykime sau patys, pasikonsultavę su sąžine.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys
