Karų ir okupacijų galima išvengti, mes netgi žinome kaip tai padaryti – tarptautinio saugumo mokslas padėjo teorinius pagrindus, o mums belieka juos įgyvendinti. Bėda tik ta, kad neretai nenorime elgtis pagal taisykles, manydami, kad esame gudresni ar išradingesni ir niekados nebesileisime apgaunami. Visos istorinės klaidos, neva, padarytos dar iki mūsų. Pravartu dar kartą ir bent šiek tiek susipažinti su karo ir taikos koncepcijomis ir... nekartoti tų pačių skaudžiausių praeities klaidų. Nekalbėsiu apie Ukrainą, o veikiau apie Lietuvą. Verta prisiminti, kaip mus „apžaidė“ 1940 metais ir kaip ketina su mumis elgtis dabar.
Ideologija ir patirtis
Pradžiai prisiminkime, kad dar iš Senovės Romos atėjo sparnuota frazė: si vis pacem, para bellum – nori taikos, ruoškis karui, kurios autoriumi laikomas mažai žinomas romėnas Publijus Flavijus Vegetijus Renatus – rašęs 4-tame ar 5-tame amžiuje. Iš esmės frazė reiškia vadinamosios stiprios taikos įgyvendinimą – priešas vengia pulti stiprų ir gintis pasiruošusį oponentą, o puola silpną, t.y. nepasiruošusį gintis. Kai kurių politikų tezė, kad silpno pasigailės, tiesiog apgailėtina.
Kitais žodžiais tariant, reikia būti pasiruošus karui, pasiruošus galimiems nepopuliariems politikos scenarijams. Ar Lietuva pasiruošusi tokiems? Manau, kad pasiruošusi veikiau tikėtis, jog negandos nekils ar bent mūsų nepalies. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Lietuva 1940 metais buvo pasiruošus galimam karui, tačiau karui prieš Lenkiją ar Vokietiją, bet jokiu būdu ne karui prieš SSSR. Tad ir šiandien nebijokime tiesiai šviesiai sakyti, kad priešas ne koks abstraktus, o labai konkretus.
Lietuva 1940 metais buvo pasiruošus galimam karui, tačiau karui prieš Lenkiją ar Vokietiją, bet jokiu būdu ne karui prieš SSSR. Tad ir šiandien nebijokime tiesiai šviesiai sakyti, kad priešas ne koks abstraktus, o labai konkretus.
Ne kas kitas, o imperatorius Napoleonas cituotą lotyniškąją frazę išvertė kitaip: si vis bellum para pacem, kas reikštų, jei nori karo, kovok už taiką. Kitaip kalbant, ragink kitus karui nesiruošti, tada laimėsi, o jei pats būsi karui nepasiruošęs, tada kaip mat jį gausi.
Nenuostabu, kad visi imperialistai mėgo būti taikos balandėliais. SSSR buvo Lietuvos guodėja ir rėmėja, vienintelė Europoje pripažinusį Vilnių Lietuvos dalimi. Tiesiog nebuvo galima nemylėti Sovietų valstybės, nebuvo galima ja nepasitikėti, juolab, kad SSSR atrodė labai miela ir taikinga, atrodė, kad ji, kaip ir Lietuva, nemyli Lenkijos ir gerai supranta lietuviškus politinius skaudulius. Rusija irgi per savo emisarus siūlo kaip įmanoma nemylėti „vakarietiškų kraugerių“. Suprantama, kodėl.
Šiandien mums naudingiausia būtų sakyti si vis pacem, para pactum – jei nori taikos, pasiek taikos susitarimą. Pasiekėme – įstojome į NATO. Susitarimas yra gera apsauga, bet ne visiška garantija. Lietuva irgi ne kartą nudegė, pasikliaudama vien sutartimis (kad ir liūdnai minima Suvalkų sutartimi), geriau pasikliauti realiais aljansais.
Dar šiek tiek lotynizmų. Si vis pacem fac bellum – jei nori taikos, eik į karą, kitaip triumfuos nemorali jėga. Tai mūsų partizaninio pasipriešinimo karas, mūsų tautiečiai ėjo į jį, kaip sakiau, tam, kad bent iš dalies būtų nuplauta ta 1940-ųjų nesipriešinimo gėda.
Taigi, bus karas ar ne, nuo mūsų gal ir ne visai priklausys. Tačiau jei nesiruošime jam, nesiruošime gintis, istorinė gėda garantuota.
Ar mes turime šansų nuo ko nors apsiginti? Klausti reikėtų kitaip – ar galime būti tikri, kad mūsų nepuls?
Kaip išvengti karo
Vėl šiek tiek teorijų. Dauguma jų svarbiu balanso ar status quo (t.y. karo nebuvimo) palaikymo instrumentu laiko vadinamąją atgrasymo strategiją. Ši strategija – tai rinkinys priemonių, įrodančių, kad karinis konfliktas ar kokie kiti saugumą silpninantys veiksmai racionaliai neapsimoka, vienas veikėjas sulaiko kitą veikėją nuo tam tikrų jo veiksmų. Tuo būdu efektyvi gynyba kuriama ne tam, kad būtų tikrai naudojama, o kad agresorių atgrasytų nuo puolimo.
Priešininkas turi suvokti, kad karinės pergalės neatpirks nuostolių ar sukels nepageidautinų politinių problemų, o gal ir keršto akcijų. Tad atgrasymo strategija visų pirma reikalinga karo prevencijai ar taikos užtikrinimui. Niekaip čia negali neprisiminti širšės, kuri neabejotinai yra tūkstančius kartų silpnesnė už žmogų, bet turi pakankamai efektyvią atgrasymo priemonę, kurią naudojant žmogus visai nenori su širše turėti reikalų.
Niekaip čia negali neprisiminti širšės, kuri neabejotinai yra tūkstančius kartų silpnesnė už žmogų, bet turi pakankamai efektyvią atgrasymo priemonę, kurią naudojant žmogus visai nenori su širše turėti reikalų.
Reikia nepamiršti, kad prieš atgrasymo strategiją yra ir kitokia – pajungimo (prisijaukinimo) strategija.
Apie tai, kaip SSSR tarpukaryje prisijaukino Lietuvą, jau kalbėta. Bet istorija kartojasi. Dalyvavau pokalbyje su Rusijos politikos ekspertais atmenamais 1992 metais, kai buvo sprendžiamas Rusijos kariuomenės Lietuvoje klausimas. Kariuomenė buvo išvesta, nes jos laikymas Rusijai buvo taip politiškai nenaudingas, kad neatpirko galimybės laikyti Lietuvoje savo dalinius.
Kita vertus, Rusija tik sveikina lietuvių tarpusavio kivirčus, nesusipratimus, sveikina Rusijos žiniasklaidos įtakos didėjimą. Šiaip ar taip po dvidešimties nepriklausomybės metų statistinis lietuvis daugiau žino apie tai, kas vyksta Maskvoje ar net Omske, nei kas dedasi Taline ar Stokholme, o juo labiau Briuselyje.
Lietuviškuose tinklapiuose šalia tautinės kalbos ir angliškų versijų jau pridygo rusiškų (valio pragmatikams, lenkiškas ar švediškas versijas tikriausiai uždraustų), girdėjau reklamą, siūlančią naudoti lietuvišką, rusišką ir užsienietišką produkciją (Rusija, suprask, – jau nebe užsienis). Esame sėkmingai prijaukinami ne tik prie kitos šalies informacijos, bet ir prie jos mąstymo būdo ir vertybių.
Kur dar ir Rusijos baimės faktorius. Pripažinkime, kad lenkų ar švedų valstybės niekas nebijo, o Rusija dar ir kaip gali mus išgąsdinti. Nereikia ilgų aiškinimų suvokti, kad prijaukintą šalį kur kas lengviau pajungti nei „laukinę“. Čia jau tikrai ir karo nereikės...
Kad atgrasymas veiktų tokioms šalims kaip mūsų, minėjau, būtini aljansai. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurtas saugumo aljansas NATO, laikomas, ką ten mūsų šalies priešai bešnekėtų, visų laikų geriausiu gynybiniu aljansu. Jis atitinka daugelio aljansų teorijų siūlomus modelius.
Žaismingiausia ir labai pamokančia teorija laikyčiau tą, kuri valstybes traktuoja kaip vieno gamtos komplekso žvėris.
Jų tarpe yra liūtai – šalys, patenkintos status quo ir linkusios savotiškai mokėti už status quo palaikančių skaičiaus didėjimą bei palaikymą. Tipiški liūtai – amerikiečiai – moka už NATO plėtrą ir stabilumą, amerikiečiai, patys būdami pakankamai stiprūs, vis tik ieško kuo daugiau savo politikai pritariančių šalių.
Britai su prancūzais noriai „maitina“ savo buvusias kolonijas trečiajame pasaulyje, siekdamos sukurti jas remiančių valstybių tinklą. Kita grupė – vilkai – šalys nepatenkintos savo status quo ir pasiryžę jį ardyti, galbūt siūlyti alternatyvius aljansus. Tipiškas vilkas – Rusija – deda daug pastangų stabdyti NATO plėtrą. Vilko bruožų turi Kinija, ilgą laiką po Antrojo pasaulinio karo siekusi tapti Trečiojo pasaulio lydere. Tarp liūtų ir vilkų galima konkurencinė kova.
Šakalai – šalys, kurios neturi savo nuomonės ir balansuoja tarp liūtų ir vilkų, sekdamos, kuri stipresnė. Švedija Antrojo pasaulinio karo metais „balansavo“, pradžioje simpatizavusi Hitleriui, vėliau antihitlerinei koalicijai. Tai žinoma „wait and see“ politika. Iš dalies šakalų elgsenai priskiriama finliandizacija ar savotiškai priverstinis neutralitetas, tekęs, pavyzdžiui, Austrijai.
Ėriukai – šalys, kurios dedasi prie laimėtojų iš baimės ir norėdamos sumažinti saugumo kainą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, tokiomis buvo dauguma antihitlerinės koalicijos šalių, vėliau ir Jungtinių Tautų steigėjų. Kai kurių politikų aiškinimais, ėriukai yra ir šalys, norinčios žūtbūt atsirasti po NATO skėčiu: problema yra ta, kad liūtai nori jų, kaip pritariančių sąjungininkų, tačiau žino, kad tie patys ėriukai yra ir geidžiamiausias vilkų maistas.
Kažkada generolas Raštikis manė, kad būsime gudrūs šakalai ir netgi gausime naudos iš didžiųjų konfrontacijos. Tačiau mus suvalgė ir tiek. Šiandien esame ėriukai, kurie arba draugauja su liūtu, arba taps vilko grobiu.
Taigi, kažkada generolas Raštikis manė, kad būsime gudrūs šakalai ir netgi gausime naudos iš didžiųjų konfrontacijos. Tačiau mus suvalgė ir tiek. Šiandien esame ėriukai, kurie arba draugauja su liūtu, arba taps vilko grobiu. Niekinti liūtą, kai jam ir taip nelengva, t.y. išdavinėti Ameriką, manant, kad vilkas tapo vegetaru ir avių nebeėda, ar skelbiant, jog tarp vilko ir liūto nematome skirtumo, baigsis suvalgyto avinėlio tylėjimu...
Kodėl anuomet pasidavėme?
Lietuva 1940 metais kapituliavo dėl ne kartą kitų autorių ir mano minėtų priežasčių.
Pirma, rinkosi trumpalaikę naudą, o ne vertybėmis grindžiamą pragmatinę politiką. Neparėmė politinių iniciatyvų, neparėmė demokratinių šalių, o skelbė „neutralitetą“ politinių nusikaltimų atžvilgiu.
Antra, buvo įsitikinusi, kad šalies nepriklausomybė yra amžina, kad Pirmasis pasaulinis (tada vadintas Didžiuoju) buvo paskutinis.
Trečia, tikėjosi gauti naudą iš stipresniųjų šalių susikirtimo, būti ten, kur kažką duoda, t.y. elgėsi kaip tipiška turgaus prekeivė, besirūpinanti ir besipuikuojanti tik savo ūkiu.
Ketvirta, politikoje pasirinko savų politikų asmeninius, o ne nacionalinius, o juolab regioninius interesus.
Penkta, nebuvo pasiruošusi besąlyginei gynybai, t.y. visuomenė nebuvo įsitikinusi, kad gintis reikia visomis tai visuomenei priimtomis priemonėmis.
Skaitytojas gali nesunkiai įsitikinti, kad beveik visos priežastys gali tapti kapituliacijos priežastimi ir dabar, jei galvosime taip, kaip anuomet.
Lietuva yra apginama – jei pasiruošusi besąlygiškai visuotinei gynybai, jei yra aljanso narė, jei vykdo politiką, kuri stiprina euroatlantinį solidarumą, ar solidarumą su ta pasaulio tvarka, kuri garantuoja mūsų būties (raison d’etre) prasmę. Ar besąlyginei gynybai esame pasiruošę, atsakykime sau patys, pasikonsultavę su sąžine. Jei tvirtai žinosime, kad nekartojame, naujieji 1940-ji negresia. Bet gerai pagalvokime.
Ne vienas klausia, o kaip nesuklysti, renkantis sąjungininkus ir politines kryptis. Atsakymas lengvas, nors nelengvai įvykdomas – reikia klausyti sąžinės, o ne trumpalaikės naudos interesų.
O dabar pabaigai.
Ne vienas klausia, o kaip nesuklysti, renkantis sąjungininkus ir politines kryptis. Atsakymas lengvas, nors nelengvai įvykdomas – reikia klausyti sąžinės, taip taip, tos istorinės, politinės ir tautinės sąžinės, o ne trumpalaikės naudos interesų ar įsitikinimo, kad galima ką nors apmulkinti rinkoje ar sugraudinti netikromis ašaromis.
Tautos, gyvenančios sąžiningai, arba laimi, arba žino, kad nukentėjo ne dėl savo kaltės, tad istorines skriaudas vienaip ar kitaip atitaisys. Tiesą sakant, o ko daugiau bereikia iki pilnos laimės tarp Europos, Azijos ir likusio pasaulio?
