Trečiasis pasaulis, regis, nekėlė Tikrajam pasauliui tokios didelės grėsmės kaip Antrasis. Pastarasis galiausiai sužlugo, dalis jo (tokie, kaip mes) integravomės į Tikrąjį, o likusieji – „degradavo“ į Trečiąjį. Pagal mūsų strateginę schemą pasauliai turėjo gyventi ilgai ir laimingai, Tikrasis – toliau turtėti ir klestėti, Trečiasis – palengva priimti Tikrojo taisykles ir sekti jo pėdomis.
Ne paslaptis, kad politikos strategijų kūrėjai mėgsta pasakas su laiminga pabaiga. Reali istorija dažniausiai išgyvena ir krizes, ir nelaimes, kurių užsakomųjų strategijų rašytojai sąmoningai „nepastebi“.
Tačiau didieji politikos mąstytojai numatė Tikrojo pasaulio konfliktą su likusiuoju (Huntingtono „West against the Rest“) ar pasaulinį chaosą (Brzezinskio „Out of Control“), kuriame įvyks nekontroliuojamas resursų ir geografijos perdalinimas.
Kaip ir kada tai prasidės, politologijos guru nedetalizavo, tačiau šiandien matome, kad abi pranašystės pildosi keistomis realijomis – per skęstančius laivus ir sunkvežimius pilnus gyvų ir nebegyvų žmonių. Nepadeda nei branduolinis atgrasymas, nei visos Šengeno zonos saugumo sistemos.
Pasidalinti ir pamaitinti pabėgėlius ne taip jau sunku, tačiau svarbiausias klausimas – grėsmė, kad tai ne problemos sprendimas, o veikiau Pandoros skrynios atidarymas.
Pabėgėlių ar migrantų problema, be abejo, jaudina viešąją nuomonę. Atrodo, kad tai rimčiausias klausimas, kurio sprendimui reikia ne tiek pinigų (jų Europoje yra), kiek žmogiškojo faktoriaus – solidarumo.
Pasidalinti ir pamaitinti pabėgėlius ne taip jau sunku, tačiau svarbiausias klausimas – grėsmė, kad tai ne problemos sprendimas, o veikiau Pandoros skrynios atidarymas.
Europietiškas humanizmas virsta priverstiniu „įvaikinimu“ (gal geriau vadinti įpilietinimu) žmonių, kurių mes visiškai nepažįstame ir kurių gyvenimui šalia ar net kartu su mumis nesame pasiruošę.
Europos pareigūnus reikia suprasti – jie žino, kaip elgtis čia ir dabar, ne jų reikalas svarstyti, kas bus po kelerių metų. Tačiau visuomenei, kuri dažnai vadinama mokesčių mokėtojais, norisi žinoti, kokios yra ilgalaikės taip trokštamo europietiško solidarumo pasekmės.
Turime labai gerai išaiškinti ir patys išsiaiškinti, kokie žmonės pas mus atvyksta. Formaliai jie vadinami pabėgėliais, tad jiems taikomos gerai žinomos 1951 m. Ženevos konvencijos nuostatos, iš kurių seka, kad valstybė, priimanti pabėgėlius, traktuoja juos kaip laikinai čia esančius. Dažnai pabėgėliai gyvena net specialiose stovyklose. Kad ir kiek tas „pabėgėliškumas“ truktų, pabėgėliai lieka juos priėmusių šalių svečiais.
Pirmasis emocijas žadinantis signalas – politikų ir funkcionierių kalba apie pabėgėlių integraciją, kažkokią pareigą svečius ilgainiui paversi „savais“. Net ir asmeniškai neįžvelgdamas ypatingai didelės grėsmės, natūralizuojant kai kuriuos svečius, turiu pasakyti, kad pabėgėlių priverstinis perkvalifikavimas į migrantus negali nesukelti nerimo. Ypač skaudžiai jis gali paveikti viešąją opiniją tose šalyse, kuriose migrantai paliko pastebimas istorines žaizdas. Nenuostabu, kad pabėgėliai dažniau matomi kaip perbėgėliai.
Pirmasis emocijas žadinantis signalas – politikų ir funkcionierių kalba apie pabėgėlių integraciją, kažkokią pareigą svečius ilgainiui paversi „savais“.
Ar Vidurio europiečiai tokie beširdžiai? Visiškai ne – prieš keletą metų jie glaudė čečėnus, dabar noriai padeda ukrainiečiams, yra pasiruošę suteikti pastogę Vidurio Rytų krikščionims – žmonėms tikrai kenčiantiems dėl karo ir persekiojamiems dėl tikėjimo.
Tai yra pati tikroji moraliai pagrįsta pagalba ir nereiktų jos gėdytis. Taip, priglaudžiu krikščionį, persekiojamą už tikėjimą. Krikščionių Rytuose praktiškai niekas nebegina, jie persekiojami, netgi žiauriau nei Romos imperijos laikais.
Kodėl kai kurie politikai taip bijosi krikščionių? Kai kurie dėl pasimėgavimo krikščioniškomis problemomis, kai kurie tiesiog dėl nežinojimo. Europos Sąjungoje, deja, įsigalėjo nuostata, kad krikščioniškosios vertybės formaliai nėra tos, kurias integruota Europa gina.
Sakoma, kad tikėjimas yra šiaip sau privatus užsiėmimas. Kad taip nėra, mums parodė sovietinė okupacija, kurios metu Vakarų lyderiai nebijojo kiekviena proga prikaišioti sovietams krikščionių persekiojimo, o Lietuvos „Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo efektyvus ginklas.
Dabar, deja, bijo ir tai yra vienas jos silpnumo požymių, dabar svarbiau teisė daryti kokį nors biznį nei išpažinti meilę Dievui. Tad noras suteikti prieglobstį krikščionims nėra solidarumo laužymas. Tai kur kas tikresnis žmogaus teisių gynimas nei formalus pasiskirstymas „besielėmis“ kvotomis.
Juk ne paslaptis, kad dauguma dabartinių pabėgėlių iš Afrikos yra veikiau žmonės, kuriems geriau tiktų ekonominių migrantų definicija, realus fizinis susidorojimas jiems negresia. Tad taip į juos ir reikia žiūrėti. Jei juos priimsime, tai žinokime, kad 90 proc. tikrų ir netikrų pabėgėlių į savo „gimtąsias“ vietas negrįžta. Gali būti, kad Lietuva jiems nebus galutinis tikslas, tačiau gal ir bus, galiausiai – ne tai dabar svarbu.
Dauguma dabartinių pabėgėlių iš Afrikos yra veikiau žmonės, kuriems geriau tiktų ekonominių migrantų definicija, realus fizinis susidorojimas jiems negresia. Tad taip į juos ir reikia žiūrėti.
Kai kurie „ekspertai“ pasakys, kad lietuviai ne geresni – jie taip pat bėga į Vakarų Europą ne dėl karo ar maro. Dažnai tiktai užsidirbti. Tačiau yra esminis skirtumas. Lietuviai ir į juos panašūs ne bėga, o migruoja laikydamiesi ES taisyklių, dirba pagal bendrijos darbo rinkos taisykles ir papročius. „Pabėgėliai“ šito nedaro.
Blogiau yra tai, kad dažnas neturi net įgūdžių gyventi ir dirbti pagal Europos normas, kitaip sakant, neturi to mistinio acquis communautaire – plačiąja prasme suvokiamo europietiškumo.
Acquis nebuvimas iš esmės ir yra pagrindinė daugelio mūsų piliečių baimės priežastis. Tą baimę reikia ir galima įveikti pirmiausia naikinant baimės šaltinį. Lietuvoje jau yra organizacijų ir fondų padedančių atvykėliams susivokti ir tapti ne duonos valgytojais, o mokesčių mokėtojais, jei jie tikrai nori prisidėti prie mūsų šalies gyvenimo.
Belieka tik linkėti sėkmės, nors negaliu neįspėti, kad ne viskas taip lengva – retas kuris turi paklausią Lietuvoje specialybę ar bent paprastą norą.
Grįžkime į tai, nuo ko pradėjome. Kasandrinės politikos guru pranašystės pildosi, istorija sukasi pagal ekspertų nesuplanuotą scenarijų. Netgi ne euro zonos galima griūtis, pasirodo, yra didžiausia grėsmė.
Šiandien žymiai labiau tikėtinas yra Šengeno erdvės byrėjimas, jos gyvybingumu vis mažiau kas tiki, daugiau mato atviros erdvės pavojus. Vietoje atvirų durų ne vienas jau pradeda statyti naujas užtvaras. Bent jau iki to laiko, kai kokie išminčiai sugalvos ką nors protingo, ar su pabėgėliais susitarti, ar juos išvaryti, ar realiai kažką padaryti, kad tikrų ir netikrų pabėgėlių nebūtų.
Dar vienas būdas išvengti problemos – tiesiog nekreipti į ją dėmesio. Tai pigiausias ir gal net mažiausiai skausmingas būdas šiandieniniam godžiam Europos vartotojui. Kaip senovės romėnui, kuris galiausiai nekreipė į barbarus dėmesio. Tai jau nebe koks senovinis germanas ar naujoviškas musulmonas užkariauja Europą, Europą užkariauja skurdus noras vartoti.
Istorija pateikia neįtikėtinų pavyzdžių, kaip migrantai jau ne kartą sukūrė naują situaciją. Štai vergų prekyba baigėsi visai ne jų grįžimu į Afriką, nors tokių iniciatyvų nestigo.
Neišvengiama nauja Pasaulio tvarka? Istorija pateikia neįtikėtinų pavyzdžių, kaip migrantai jau ne kartą sukūrė naują situaciją. Štai vergų prekyba baigėsi visai ne jų grįžimu į Afriką, nors tokių iniciatyvų nestigo.
Vergų prekybos ilgalaikė pasekmė buvo JAV pilietinis karas, po kurio susiformavo tokia bendrija, kokią turime šiandien – daugiarasė, įvairių tikėjimų ir įvairių kultūrų JAV, „margi“ Karibai ir visa nepakartojama „lotyniškoji“ Naujojo Pasaulio dalis.
O Europoje kažkada romėnai visą vergų ir barbarų problemą spręsti paliko valdžiai, valdžia nesusitvarkė, galiausiai niekas dėl to neverkė, nes Koliziejus veikė ilgiau nei pati imperija.
Tiesa, čempionų vardus istorikai pamiršo greičiau nei imperatorius. Tad politikai reikia politikų, sugebančių spręsti ne kasdienes bėdas, o turinčių bent kelių dešimtmečių viziją. Tokius tik atsimena istorija. Dabar Trečiasis pasaulis ateina labai keistu būdu ir visai netikėtai Tikrajam pasauliui primetinėja savąją Pasaulio Tvarką. Ar ją priimsime, ar nuo jos ginsimės, ar su tuo Trečiuoju pasauliu susidraugausime?
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
