Radvila Našlaitėlis buvo žinomas kaip uolus savo krašto patriotas bei administratorius, Lietuvos Didysis maršalka, Trakų ir Vilniaus vaivada, geografas, kartografas ir diplomatas, sugebėjęs užčiuopti to meto politikos problemas, pajutęs, kas yra kas tuomet musulmonų valdytame regione, „atradęs“ galimybių importuoti egzotiškus vaisius ir net bandęs atsivežti egiptietišką mumiją.
Žydų valstybės tuomet jau nebebuvo, apie Palestinos valstybę niekas ir nesapnavo, krikščionių bendruomenės kartais taikiau, kartais ir netaikiai gyveno islamo apsuptyje. Tad patyrusiam diplomatui ir piligrimui nebuvo lengva suprasti, kas yra kas, ir nepadaryti diplomatinių klaidų – pripažinti apsišaukėlius, nepastebėti tikrų ir teisėtų valdovų. Šiaip ar taip, Mikalojus Kristupas daug ką padarė kaip pirmasis lietuvis ir jam dėl to didelė pagarba.
Diplomatijos pradžiamoksliai sako, kad respektabilios valstybės trečiajam asmeniui nederėtų oficialių vizitų rengti teritorijose, kurių Lietuva nėra pripažinusi, o juo labiau kurti tarpvyriausybinius komitetus.
Per 400 metų pasikeitė daug kas, tačiau valstybingumo klausimai liko tokie pat painūs ir ne visada suprantami. Tai, kas egzistuoja de jure, nebūtinai yra de facto. Po Antrojo pasaulinio karo istorinėje Palestinoje buvo sumanyta įkurti arabų ir žydų valstybes. Pastaroji įsikūrė ir save apgynė, arabai nutarė veikiau naikinti žydiškąją valstybę nei kurti savąją. Vadinamoji Palestinos problema išliko iki šiol. Palestiniečiai turi autonomiją, tačiau iki tikros valstybės dar daug ko trūksta.
Kaip žinia, Šventojoje Žemėje neseniai apsilankė ir Lietuvos ministras pirmininkas. Tikrai gerai, kad apsilankė ne vien kaip keliautojas, bet kaip politikas, gerai, kad susitiko su Izraelio valstybės vadovais (manau, kad rado laiko kalbėti daugiau nei apie buvusius Sporto rūmus Vilniuje).
Tačiau ministro pirmininko kelionės lape buvo įrašyta ir didi garbė būti pirmajam, susitikusiam su Palestinos (valstybės?!) prezidentu ir premjeru (pavardės nurodytos). Cituojant oficialius šaltinius – pokalbių metu aptarti dvišaliai politiniai ir diplomatiniai santykiai, kalbėtasi apie ekonominio bendradarbiavimo perspektyvas, sutarta įkurti tarpvyriausybinį ekonominio bendradarbiavimo komitetą. Susitikimo vieta – Ramala, Palestina.
Nesu nieko prieš geografinius atradimus bei žmonių norą turėti savas valstybes, nesu ir prieš privatų turizmą egzotiškuose kraštuose, tačiau diplomatijos pradžiamoksliai sako, kad respektabilios valstybės trečiajam asmeniui nederėtų oficialių vizitų rengti teritorijose, kurių Lietuva nėra pripažinusi, o juo labiau kurti tarpvyriausybinius komitetus.
Dar prieš kelis metus laiškai, adresuoti „Ramala, Palestina“ grįždavo siuntėjams su prierašu, kad adresas neteisingas ir tokios valstybės nėra. Palestinos autonomija (o tokią tikrai reikia ir sveika pripažinti) yra formaliai vis dar Izraelio valstybės dalis. Ramala tėra laikinas administracijos centras, palestiniečiai savo sostine laiko Jeruzalę, tačiau, pastarojo miesto statuso klausimas paliktas nežinia kokiai ateičiai.
Faktą pripažįsta net ir tie, kurie sakosi pripažįstą Palestiną... Skamba sudėtingai, tačiau tokioje situacijoje tuo labiau reiktų elgtis politiškai atsakingai. Palestinos valstybės atsiradimo ir įteisinimo procesas yra ilgas ir sudėtingas, nebaigtas, Lietuva Jungtinėse Tautose nepalaikė net stebėtojo statuso suteikimui Palestinos Autonomijai.
Išties turime daug specifinių argumentų šiandien Palestinos nepripažinti, tad ir išpūstas pasižadėjimas kurti tarpvyriausybines struktūras visai ne laiku ir ne vietoje. Juolab, kad taip ir liko neaišku, kokios gi čia galingos palestiniečių investicijos ir eksportas į Lietuvą gali laukti. Radvila Našlaitėlis palestinoje „atrado“ bananus, šiandien palestiniečiai gali pasiūlyti alyvuogių (bet graikiškos geresnės), o dar labiau – pabėgėlių. Žinant jų ryšius su ISIS „valstybe“, nesunku nuspėti, kodėl. Tad ir laikmečio kontekste oficiali bičiulystė su Ramalos administracija nėra pagirtina.
Draugų tarpe juokaujam, kad Lietuva greit atras Padniestrę, Abhaziją ir kitas „perspektyvias“ šalis ir jų investicijas, tačiau realiai šito nelinkime.
Galima sakyti, tegu sau ta Palestina, juk yra svarbesnių reikalų, tegu sau ministras pirmininkas ar už užsienio politiką atsakingas ministras susitaria dėl kelionių lapo teksto ir tiek. Svarbu tikrai ne Palestinos pripažinimas de jure, o tai, kad užsienio politika Lietuvoje darosi ne tik fragmentuota, bet ir lengvabūdiška.
Draugų tarpe juokaujam, kad Lietuva greit atras Padniestrę, Abhaziją ir kitas „perspektyvias“ šalis ir jų investicijas, tačiau realiai šito nelinkime.
Pridėjęs ranką prie širdies ne vienas politikas pripažins, kad Lietuvos gerovė per pastarąjį ketvirtį amžiaus tikrai nelabai priklausė nuo Seimo narių skaičiaus, merų ar seniūnų rinkimo būdų bei ministrų lingvistinių gebėjimų.
Priklausė nuo įvykių pasaulyje bei užsienio ir saugumo politikos, kurioje sugebėdavome rasti konsensusą. Strasbūruose ir briuseliuose atrodydavome kaip komanda, ginanti šalies interesus, o ne pjaunanti viena kitos politines pažiūras. Su liūdesiu prisimenu laikus, kai Lietuvoje buvo manančių, kad galime tapti regiono lyderiais. Tada pasišaipėme patys iš savęs ir pasirinkome politikos provincialų arba choristų vaidmenį. Mokame pasakyti, kas mums patinka, o kas nepriimtina, tačiau tik tiek. Iniciatyvas sugalvoja ir įgyvendina kiti.
Blogiausia visoje situacijoje yra tai, kad lietuviai, užuot radę bendrą sutarimą dėl pabėgėlių, sankcijų Rusijai, graikiškaisiais ir kitais reikalais, imasi lengvabūdiškai užsienio politikos problemomis spręsti savo vidines tarppartines problemas.
Kokie nors amerikiečiai ar britai galėtų sau leisti, mes negalime. Vieninga užsienio ir saugumo politika buvo mūsų integracinė stiprybė (ne vienas pavydi), populizmas taps mūsų politine menkyste, jei ir toliau neatsakingai žaisime su visokiais rusais, lenkais, sirais ar palestiniečiais.
Istorija rodo, kad galiausiai laimėdavome tada, kai daiktus ir reiškinius vadinome tikraisiais vardais. (Buvo toks prezidentas Ronaldas Reaganas, dažnai bartas už neva storžieviškumą, tačiau iš tikro – už taiklias situacijos charakteristikas. Gaila, šiandien Reagano neturime. Anuomet jis tiesiog sakė – Michailai, nugriaukite šią sieną. Kas šiandien išdrįs pasakyti – Vladimirai, išeik iš Ukrainos?
Priminsiu keletą dalykų, kuriuos reiktų bent jau turėti galvoje:
* Jei norime, kad pasaulyje būtų tvarka, reikia ją įvesti ir prižiūrėti, o ne stebėtis, kodėl neprižiūrimas pasaulis virsta betvarke.
* Jei norime gyventi saugiai, reikia ne chaotiškai reaguoti į susidariusią situaciją, bet patiems kurti sau naudingą situaciją.
* Dėl arabų bei afrikiečių vargų kalti ne mes, o diktatoriai, kurių per ilgai „pragmatiškai“ nedrįsome nuversti (čia mūsų kaltė).
* Pasaulyje yra ne šiaip sau konflikto židiniai, yra – blogio židiniai.
* Savo pavyzdžiu mes mokome „ano“ pasaulio žmones ekonomikos – kaip reikia gyventi, o jie išmoksta geografijos – kur gera gyventi. Ir taip toliau...
Pabėgėlių ar Rusijos grėsmės problemas galima spręsti pagaliau išsiaiškinus, kuo skiriasi Rusijos rinka ir Rusijos okupacija, kuo skiriasi pabėgėlis, prieglobsčio prašytojas, imigrantas ir kolonistas, ir susitarus, kad tai nėra grėsmė vienai partijai ar vienai savivaldybei, o visai šaliai. Tai būtų tikra užsienio politika bei regioninė lyderystė – kur kas svarbiau nei leptelėjimai apie didelius pasiekimus Šventojoje Žemėje.
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
