Lengviausia pasakyti, kad kalta valdžia, nebėra už ką balsuoti ir telieka melsti Dievą – tikrą ar išgalvotą – kad jis pagelbėtų. Kai išklausau skundų, kad jaunimas gyvena kažkaip ne taip, o valdžia tvarkosi blogai, noriu paklausti, argi ne patys esame kalti, ar ne patys sukūrėme tai, ko troškome?
Norėjome, kad mūsų vaikai mažiau dirbtų ir būtų aprūpinti nuo pat kūdikystės. Dabar stebimės, kodėl neskuba eiti į darbą ir tikisi, kad kažkas (tėvai ar valdžia) jais pasirūpins. Norėjome, kad daugiau mokytųsi ir išmoktų, dabar stebimės, kad edukacija nesibaigia ir pasiekus ketvirtą dešimtį. Norėjome, kad ilgiau augtų su rūpestingais tėvais ir nesivalkiotų gatvėmis, dabar nebenukrapštome nuo savo sprando ir nepriverčiame kurti savo atsakingas šeimas. Norėjome, kad mūsų vaikai nekariautų, dabar stebimės, kad vengia net tėvynės ir amžinųjų vertybių gynimo. O dėl vertybių... Išmokome ir kitus išmokėme būti „tolerantiškais“ veikiau daryti kompromisus dėl vertybių, nei jas ginti, nes žadėjome sau, kad visi konfliktai baigėsi ir ginti tereiks savo piniginę.
Norėjome, kad mūsų vaikai mažiau dirbtų ir būtų aprūpinti nuo pat kūdikystės. Dabar stebimės, kodėl neskuba eiti į darbą ir tikisi, kad kažkas (tėvai ar valdžia) jais pasirūpins.
Galime didžiuotis, kad mūsų šalis yra respektabili Pasaulio Tautų Bendrijos narė, priklausanti stipriausių, turtingiausių ir protingiausių valstybių aljansams. Esame pasaulio elitas, todėl visa tai, kas vysta pasaulio politikoje mus paliečia ir greitai, ir... skaudžiai.
Ką gi reikia žinoti, gyvenant XXI politikos amžiuje, kad suvoktume, jog visa aplink mus, kuo skundžiamės, tėra... natūralus procesas?
Pradžioje susitaikykime su tuo, kad dabar XXI amžius, o ne XVIII ar XX, ne racionalios apšvietos ir ne pasaulinių karų pabaigos amžius. Jis turi savo vardą – postmodernas. Praėjo laikai, kuomet visi žinojo karo pradžią ir pabaigą, kas juose laimėjo, kas pralaimėjo. Buvo laikai, kai nutuokė, kas yra priešas, kas sąjungininkas, kokia šalis kariauja, kokia yra neutrali. Buvo aišku, kad negalima nuversti Hitlerio, nepaskelbus karo visai Vokietijai ir pan. XXI amžiuje ne taip ir lengva pasakyti, kada prasidėjo karas prieš islamo fundamentalistus, laimime prieš Al Qaidą ir ISIS ar pralaimime, palikome Afganistaną kaip sutvarkytą šalį, ar paliekame likimo valiai... Baigėsi, ar nesibaigė revoliucija Egipte, kariauja ar taikiai sugyvena Gazos Ruožas su Izraeliu, Rusija strateginė partnerė ar strateginis priešas...? O jei karas bus, tai ten ir tada, kur neturėjo būti.
Kokie gi svarbūs ir „kitoniški“ postmoderno politikos bruožai?
Pirmasis – nuomonė svarbiau nei tiesa. Viduramžiais, renesanse iki Apšvietos epochos svarbiausias gyvenimo švyturys ir moralės atspara buvo įsitikinimas. Mokslui neteiktas joks moralinis autoritetas, kylantis aukščiau to, kas priimama ir be įrodymo. Tikra tiesa – tai tikėjimo tiesa, o abejoti ja reiškė mažiausiai kvailybę. Už įsitikinimus galima buvo kentėti, tačiau ne kiekvienam atrodė, kad tai geriausias gyvenimo pasirinkimas.
Apšvietos amžius įsitikinimų kriterijų pakeitė žinojimo kriterijumi. „Mokslas nustatė“ tapo kur kas svarbiau nei „Dievas davė“. Tikėjimas be įrodymų tapo tamsios praeities simboliu, gyvenimas pasidarė mažiau dvasiškas, tačiau labiau „žemiškas“, racionalus, jame ėmė dominuoti ne meilės ir pasitikėjimo, o teisės ir tvarkos kategorijos. Modernybė tapo gražiausiu epochos žodžiu – kuo daugiau modernybės, tuo tobulesnė bendruomenė. Pasaulis, tame tarpe ir politinis, yra pažinus, ištiriamas ir racionaliai sutvarkomas. Pasaulis, kuriam vadovauja protas, yra progresyvus. Žmonėms racionaliai sutariant, galima kurti tobulesnę ir visiems priimtiną socialinę tvarką pagal iš anksto numatytą modelį. Techninės galimybės, o ne įsitikinimai yra progreso variklis. Politines pažiūras teko skirstyti į kairę ir dešinę, liberalią ar konservatyvią. Pasaulyje turi būti tik pripažintos valstybės su pripažintais vadovais. Politika „be emocijų“ tapo teisingos politikos sinonimu.
Šiandien teisę ir tvarką keičia interpretacija ir iracionalus tikrovės supratimas. Tiesos kriterijų keičia atskiros nuomonės primatas. Nebesvarbu, kas yra tiesa, kas ne, svarbu – ką aš apie tai manau.
Šiandien teisę ir tvarką keičia interpretacija ir iracionalus tikrovės supratimas. Tiesos kriterijų keičia atskiros nuomonės primatas. Nebesvarbu, kas yra tiesa, kas ne, svarbu – ką aš apie tai manau. Tiesa tegu sau egzistuoja, net jei aš neteisus… Koks skirtumas. Postmodernas – pripažinimas, kad kiekvienas turi savo nuomonę, o net specialistai neturi tiesos kriterijaus. Tad mokslo žinios ir teorijos tampa nebereikšmingos, kaip nebereikšminga ir empirinė patirtis. Tad postmodernus pasaulis – svajonių pasaulis. Politikams tai reiškia, kad gali nebegalioti ne tik teisė, bet ir bendrai jokia tvarka, o „visuotinės“ deklaracijos tėra tiek visuotinės, kiek tam ar kitam priimtinos. Pasaulio Tvarka gali netikėtai virsti Pasaulio Betvarke. Nebėra aiškių politinių konceptų, „grynojo“ liberalizmo ar konservatyvizmo – viskas atsitiktinai, netikėtai, neplanuotai. Metafizikus pakeičia ironikai, filosofus – sociologai, psichoanalitikai ir vienadieniai ekspertai, moralę – pragmatinis pasirinkimas – mat pačios sąvokos „gera/bloga“ tampa beprasmės, jomis nebegalima remtis savo tiesai ginti. Dažnai belieka ginti ir įrodinėti, jėga, t. y., karu. Turime karus, nepaisant visų moderno epochoje sukurtų organizacijų karas išvengti.
Antrasis – specifiškumas svarbiau nei universalumas. Moderno epochoje geriausia buvo būti normaliu ir fiziškai ar ekonomiškai pranašesniu. Daugiau yra geriau – daugiau žinių, daugiau turto, daugiau supratimo. Tai reiškia, kad progresas suvokiamas primityviai technokratiškai. Euroatlantinė civilizacija iki neseno laiko progresavo sparčiausiai, nes sukūrė daugiausiai ne tik fizinio, bet ir intelektualinio produkto.
Postmodernas gi išryškina kitokius pasaulio „centrus“, ir mes niekaip negalėsime to ignoruoti. Pripažįstame, kad ir ne technologizuotos civilizacijos yra vertingos ir joms reikia „vietos po saule“. Pelnytos ar nepelnytos – ne taip svarbu. Bet reikia. Visi ambicingi norai sukurti tobulą pasaulį ima bliūkšti – pasaulis juk nenori būti techniškai tobulas. Apibendrinant Vakarų mąstymo tradiciją, neretai pabrėžiama, kad daugelis dogmomis iki tol laikytų jos ypatybių nebegalioja, susidūrus su postmoderniuoju posūkiu. Kodėl Azijoje ir Afrikoje nesižavima techninėmis naujovėmis, jei jos prieštarauja seniems įsitikinimams?
Trečiasis – politikos estetika svarbiau nei etika. Politinę realybę vis dažniau keičia politinis įvaizdis, politinė emocija svarbesnė už politinį veiksmą. (sakome, kad ir NATO 5 straipsnis gali tebūti paprasta užuojauta nuskriaustajam). Žodžiai vertinami ne pagal tiesioginę, o pagal perkeltinę ar metaforinę prasmę, hierarchijos žinojime ir teisėje nebuvimas suponuoja chaosą, kuriame gimsta (ar yra išsvajojami) atsitiktiniai – geri ar blogi sprendimai. Tiesa nereikalinga, nes tiesa verčia prisirišti prie jos kaip dogmos. Politiką „daro“ ne teisininkai ir technokratai, jos imasi viešųjų ryšių iliuzionistai. O jei viešoji opinija mobilizuota, iki karo ar spalvotos revoliucijos vienas žingsnis.
Bene pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pasaulis neturi realių lyderių. JAV, dar neseniai laikyta vienintele supervalstybe, galinčia tvarkyti pasaulį, pasirodo galinti vis mažiau. Taigi nei G-8, nei G-20 nebevaldo pasaulio... Turime G-200, o gal – G-0? Veikiau pastarąjį, nes pasaulio šalys tarpusavyje ženkliai nesutaria. Ateities scenarijų rašytojai pranašauja net tokius nesutarimus, dėl kurių gali išnykti globali rinka... tada jau kiekvienas už save. Toks susinaikinimas gali būti žiauresnis už branduolinį konfliktą.
Bene pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pasaulis neturi realių lyderių. JAV, dar neseniai laikyta vienintele supervalstybe, galinčia tvarkyti pasaulį, pasirodo galinti vis mažiau.
XXI amžių norėta vadinti Azijos amžiumi, tačiau iki šiol prognozė nepasitvirtino. Praslinkus aštuntadaliui šimtmečio, Azija nori veikiau būti fabriku ar paslaugų biuru Europai, nei kurti savo vertybėmis surėdytą visuomenė. Netapo jis ir islamo amžiumi – islamo idėjos parodė sugebėjimą griauti tačiau jokio sugebėjimo kurti. Budistai ar ateistai į pasaulį nepretenduoja, Netapo pasaulis ir demokratijos bei žmogaus teisių amžiumi. Štai kur didysis globalizacijos rezultatas – ne naujas dinozauras, o būriai sanitarų – skruzdėlių, kurios be gailesčio sunaikins nudvėsusius didžiųjų valstybių monstrus. O juk tokiems, kaip mes, didžiųjų valstybių gal ir nereikia? Pasaulis be didžiųjų valstybių, beje, palankus kaip tik mažoms šalims, kurios, būdamos dinamiškos ir atviros, gali pasiekti žymiai daugiau nei esant šeimininkaujant politiniams hegemonams. Skruzdėlytė maža, bet skruzdėlynas – jėga.
O kuo gi čia dėti mes? Klausimas paprastas, ar Lietuva kaip valstybė yra reikalingas postmodernios politikos veikėjas, ar viso labo smulkus prekeivis pasaulio rinkoje? Prisiminkime, kad vadinamojo tarpukario Lietuva žlugo ne todėl, kad Hitleris ir Stalinas begėdiškai susitarė, žlugo, nes diktatoriams buvo leista susitarti, ir net prie to leidimo prisidėjo. Lietuva, sukurta kaip Pirmojo pasaulinio karo pasekmės gyveno tol kol ji ir kitos „pasekmės“ buvo reikšmingi politikos faktoriai. Manė, kad taip bus amžinai, kad niekas nekvestionuos jos teisių. Šaltojo karo pabaiga, su kuria valstybę atgavome, saugo mus tiek, kiek pati yra reikšminga. Realybė ta, kad daug kam jau reikšminga nebeatrodo, tad ir mums reikia giliai susimąstyti, kokia Lietuvos vieta postmoderniame pasaulyje, kas mums geriau, ar kai visi (ne)sutaria, ar kai kas nors realiai vadovauja pasaulio tvarkai.
Tegu bus tai klausimas „namų darbams“, ir būsimoms valdžioms, o kol kas ritamės į didelę postmodernią nežinomybę, kuri šiandien atrodo, kaip pasaulio balaganas. Patys to norėjome.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys
