Atrodo, kad apsižodžiavimas vieno spektaklio adresu yra net geriau už patį spektaklį, beveik niekas jo nematė, bet visi žino, geras kūrinys ar blogas. Kai kas sako, kad susidomėjimas (ar tiksliau „susidomėjimas“) jau pats savaime yra kokybės ženklas.
Dėl festivalio ankstyvos sėkmės abejočiau. Galima pasiginčyti, ar tikrai iššūkiais besimėtantį teatrą būtinai reikia laikyti šiuolaikišku, galima ilgai diskutuoti, kokias vertybes aukština verslo ir kultūros partnerystė (gal ne organinių trąšų gamybos?). Tačiau įdomiai skamba gundymai, burtai, kuriems neįmanoma atsispirti ir t.t. Šiaip ar taip, burtuose dalyvauja ne tik menas bei verslas, bet ir respektabili Vilniaus miesto savivaldybė bei pati Kultūros ministerija. Kitais žodžiais tariant, ir mokesčių mokėtojai. Jie jau savaip nusipirko bent po dalį bilietėlio ir į Jėzaus veido garbės ar negarbės reikalą. Tad jie irgi turi teisę pasisakyti.
Prisipažinsiu, esu provokacijų mėgėjas, pats rašau dažnai nekasdieniškus, ne visiems priimtinus tekstus, ir tikrai nesiūlyčiau ko nors drausti, padeginėti teatro, šalinti ministro ar gąsdinti finansavimo atėmimu. Savaime nutiks taip, kaip ir turi nutikti. Vadinamieji kultūros žmonės žino, kad jų finansavimas nėra pakankamas, ir tai tiesa, dažnai jis priklauso nuo kiekybiškai nepamatuojamų dalykų, tokių kaip menininkų reputacija ar visuomenės nuomonė. Ji vis dar turi vertę, ir skiria kultūros džentelmenus nuo kultūros chuliganų, skiria formalią laisvę nuo moralinės atsakomybės.
Visuomenės nuomonė šį kartą nėra palanki festivalio organizatoriams. Ji sako, kad norima rodyti kažką neetiško, kažką nemalonaus ir dar tuo pasimėgauti. Teisi ta opinija ar neteisi, tačiau ji yra, o visas šurmulys kyla dėl to, kad nesugebame ar nenorime susikalbėti – viešoji opinija kalba apie vienus dalykus festivalininkai – apie visai kitus.
Kaip žinome, organizatoriai siūlo iš pradžių pamatyti spektaklį, o po to spręsti, blogas jis ar geras, įvertinti aktorių darbą, režisieriaus išmonę, pasikalbėti apie scenografiją ir kultūrų įtakas autoriaus kūrybai. Gal net leidžia suprasti, kad atsižvelgdami į viešąją nuomonę, padarys tam tikras korektūras. Dar prideda ir teatro ekspertų mintis. Gerai, kad jie atsiliepė, tačiau negerai, kad kalba visai ne apie minėto šurmulio esmę.
Šis spektaklis dar neprasidėjęs tampa visuomenės sąmonės ardymo instrumentu. Festivalio kritikai kalba ne apie meninės išraiškos priemones, kalba apie vertybes. Ne teatro ekspertai čia yra tikrieji ekspertai. Kai kas sako, kad galima rodyti viską, tačiau klausimas, kur to „visko“ vieta mūsų vertybių skalėje. Jis taip pat neišmatuojama kiekybiškai – ilgio ar laiko vienetais. Ima juokas, kai atsiranda manančių, jog per keturioliktą ar aštuonioliktą gimtadienį žmogaus sąmonėje įvyksta lūžis ir dabar jau leidžiama, kas anksčiau buvo draudžiama, ima juokas, kai rimti dieduliai diskutuoja kuriame centimetre žemiau bambos baigiasi erotika ir prasideda pornografija, lygiai taip pat juokinga girdėti, kad jei aktorius mes mėšlo krūvą į Jėzaus veidą ir nepataikys, tai jau viskas gerai – mėšlinimo akto nebus.
Ar tai reiškia, kad jei imtume su „kaifu“ niekinti valstybės simbolius, kurstyti religinę nesantaiką garbinti pedofilus, imtumėme rodyti pasimėgavimą žydšaudžiais, bet konkretaus žydo nenušautume, tai jau viskas gerai? Kaip mat atsirastų, kas tokius festivalius uždarytų kartą ir visam laikui. Organizatorių kaltinimai nežinojimu panašūs į siūlymus pradžioje perskaityti Hitlerio rašinius, ir tik po gilios analizės susidaryti savo nuomonę, ar nacizmas buvo blogas ar geras. Neskaitysiu, nes ir taip žinau...
Kadangi jau kalbama apie tikrą ar menamą drabstymąsi išmatomis, tai turiu pasakyti, kad viešoje kalboje tą patį dalyką galima vadinti ir išmatomis, ir mėšlu, ir tiesiog šūdu. Skirtumas, kurį menininkai jaučia geriau nei kas kitas. Kiekvienas turi savo reikšmę vienas yra trąša, kitas – biologinis faktas, o trečias – tiesiog š... Ir nereikia čia sakyti, kad š... provokacija yra vertinga organinė trąša.
Mūsų visuomenės bėda ir gėda yra tai, kad bent jos daliai Jėzus nėra vertybė, jo niekinimas nėra priskiriamas užgauliojimui, žmogaus pažeminimui, tad Jėzus gali būti naudojamas kaip priemonė kalbėti apie mėšlinus dalykus. Ir nieko čia šiuolaikiško. Barbariškumas, dar labai prasčiokiškas, jokie čia ne burtai ar pagundos kurioms negalima atsispirti.
Grįžkime prie sirenų, kurių vardo garsinamas visas festivalis. Sirenos, pasak vienų legendų, buvo moteriškės, panašios į paukščius, pasak kitų – į žuvis ar ruonius. Tačiau kiekvienu atveju susidėti su jomis buvo labai rizikinga. Dar Homeras žinojo, kad jos gieda gražiai, gundančiai ir provokatyviai, tačiau galiausiai tas giedojimas veda į pražūtį. Odisėjas, keliautojas ir savaip provokatorius rado išeitį. Jis, kaip laisve gerbiantis herojus, nenaikino sirenų, bet ir nerizikavo pradžioje pasiklausyti, o po to apsispręsti. Jis praplaukė pro jų salą užsikimšęs ausis, kad apsaugotų tikrąsias savo vertybes nuo sireniškų burtų ir provokacijų. Nebuvo jam jokia gėda, niekas jo nekaltino nei netolerancija, nei davatkiškumu. Gyveno jis po to ilgai ir laimingai.
Todėl ir mums šiuo atveju geriau pasielgti odisėjiškai – nepražūsime ir nesusipyksime ir gal net visi kur kas laimingiau gyvensime. Beje, tokia buvo ir Jėzaus misija.
Egidijus Vareikis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
