Baltijos valstybės liūdnai pirmauja Europos Sąjungoje pagal kalinių, tenkančių šimtui tūkstančių gyventojų, skaičių. Šiandien kali apie 8 tūkst. žmonių. Įdomu tai, kad nusikalstamumo lygis mūsų šalyse beveik toks pats, kaip ir kitose pokomunistinėse valstybėse, tačiau už grotų atsiduria santykinai kur kas daugiau žmonių nei, pavyzdžiui, Vengrijoje ar Rumunijoje.
Ne viską pieškime juoda spalva, nes pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje kalinių buvo beveik dvigubai daugiau. 2003 m. priėmus Baudžiamąjį kodeksą, jų ženkliai sumažėjo, bet ir tai mūsų netenkina. Ir taip per daug.
Kaip sumažinti ir ar įmanoma sumažinti kalinių skaičių? Tai gali padėti padaryti įstatymai ir jų vykdymas bei įvairios kitos pakaitinės priemonės.
Kaip sumažinti ir ar įmanoma sumažinti kalinių skaičių? Tai gali padėti padaryti įstatymai ir jų vykdymas bei įvairios kitos pakaitinės priemonės.
Nesu nei teisės, nei socialinių reikalų specialistas, tačiau ne taip jau retai susiduriu su žmonėmis atlikusiais ar vis dar atliekančiais bausmę. Bendrauju su jais dažniausiai kaip politikas, tad šios pastabos gal ir sulauks specialistų kritikos, tačiau, viliuosi, duos ir peno refleksijoms.
Pasirodo turime keletą sovietinių reliktų – laisvės atėmimas yra savotiškai pamėgta ir neginčijama bausmės forma. Laisvės atėmimą visi supranta – tai tikra bausmė. Viešieji darbai, lygtinai paleidimai, dalinis laisvės ribojimas – tai kažkokia egzotiška abstrakcija. O kalėjimas – akivaizdu ir konkretu.
Tarptautiniuose dokumentuose pažymima, kad kalėjimas yra ne normali bausmė, o ultima ratio – paskutinė priemonė. Paskutinė, bet pas mus labai dažnai taikoma, o be to ir bausmės dydis – nuosprendžio griežtumas – mūsų šalyse yra ženkliai didesnis nei, sakykime, Vakarų šalyse.
Yra prielaidų manyti, kad kalėjimo „paragavo“ statistiškai apie 8 proc. lietuvių ar kas šeštas vyras (jei visi kalėtų po vieną kartą). Kalbant apie bendrą kontekstą, jis iš tiesų yra labai nepalankus, nes kalinių skaičiaus didėjimas labai neigiamai atsiliepia visai bausmių vykdymo vadybai ir įkalinimo įstaigų organizavimui – daug sunkiau dirbti, kai kalinių daugėja, ypač kai įkalinimo įstaigos perpildytos. O tai, galų gale, ir kainuoja biudžeto pinigus.
Lietuviai ir toliau galvoja, kad kalėjimo bausmės (ir kuo griežtesnės) yra pagrindinė priemonė kovoje su nusikalstamumu. Viešoji nuomonė Lietuvoje byloja, kad kaliniai iš principo yra pavojingi.
Teisingumo ministerija siūlo priemones, kuriomis būtų mažinamas kalinių skaičių, tačiau neatrodo, kad tokie pasiūlymai bus sutikti plojimais. Atvirkščiai – galima manyti, kad lietuviai ir toliau galvoja, kad kalėjimo bausmės (ir kuo griežtesnės) yra pagrindinė priemonė kovoje su nusikalstamumu.
Viešoji nuomonė Lietuvoje byloja, kad kaliniai iš principo yra pavojingi. Net esantys kalėjime. Dauguma lietuvių baiminasi eiti į kalėjimo teritoriją. Dauguma mano, kad vieną kartą padaręs nusikaltiną žmogus padarys ir kitą, t.y. nusikalstamumas yra savotiška nepagydoma (o tai reikštų įgimta) yda.
Kaliniai yra nemalonūs ir nesimpatiški tipai. Lietuviai vis dar mano, kad griežtesnės bausmės labiau atgraso nuo nusikaltimo nei pasigailėjimas.
Galima sakyti, kad egzistuoja du požiūriai į kalėjimo funkciją visuomenėje.
Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nenuostabu, kad tūlas lietuvis, kaip sakyta, žiūri į kalinį kaip į visuomenės blogį arba ligą, kurią geriausiai gydyti šalinant iš visuomenės tą virusą, kuris vadinamas nusikaltėliu. Nusikaltėlį reikia pirmiausia izoliuoti kaip tą Ebolos virusą, o taisyti ar netaisyti, tai jau visai antraeilis reikalas. Kad ta izoliacija kainuotų mažiau, o kaliniui būtų skaudžiau – kalinimo komfortą mažinti iki minimumo, o maistą tegu patys užsidirba.
Kitas požiūris, kalinys ar nuteistasis – kaip ligonis, kurį reikia gydyti. Statistika nepatvirtina, kad bausmių griežtumas yra atvirkščiai proporcingas nusikalstamumo lygiui, mirties bausmė neatbaido nuo sunkių nusikaltimų.
Kita vertus, didesnė bausmių įvairovė daro nuteistųjų „gydymą“, kitaip vadinama reintegraciją, efektyvesne. Taigi kalinys – savotiškas socialinis ligonis. Gydymo procese atskyrimas labai svarbus ir būtinas, tad kalėjimas išties yra įstaiga, kuri reikalinga bet kokiai santvarkai ir bet kokiai visuomenei, kaip ligoninė. Jei bažnyčia yra ligoninė sergantiems nuodėme, tai kalėjimas – sergantiems nusikalstamumu.
Ar apsimoka gydyti? Medicinoje, jei išgyjančių yra daugiau nei 1 proc., sakoma, kad gydyti verta. Nuo alkoholio ar narkotikų priklausomybės pagyja gal penktadalis, bet tai pasiekimas. Vėžys kažkada atrodė nepagydomas, bet ėmus jį gydyti, rezultatai ženkliai pagerėjo.
Nėra ko slėpti, nusikalstamumas – sunki liga. Sergantis kenkia ne tik sau, o kenkia ir aplinkiniams. Net ir pasveikus (ar sveikstant), gyvenimas ne toks ir šviesus. Teistumas yra yda visam gyvenimui, nesvarbu už ką jis – kartais už nelaimę, kartais už niekšybę, kartais net už politiką (kai kurios šalys net respektabilioje Europoje taip stropiai seka oficialius dokumentus, kad net kai kurie politiniai kaliniai tapo formaliai teistais asmenimis, nes juk Sovietijoje kalėjo kartu su vadinamais kriminalistais).
Štai jums ir atsakymas į klausimą, kodėl Skandinavijos šalyse tokie, neva, komfortabilūs kalėjimai. Išties jie orientuoti tikrai ne į komfortą, o į nusikalstamumo gydymo procesą, kuris yra tikrai gydymas, o ne marinimas.
Štai jums ir atsakymas į klausimą, kodėl Skandinavijos šalyse tokie, neva, komfortabilūs kalėjimai. Išties jie orientuoti tikrai ne į komfortą, o į nusikalstamumo gydymo procesą, kuris yra tikrai gydymas, o ne marinimas.
Europos Tarybos rekomendacija, paskelbta dar praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje, teigia, kad kalinimo sąlygos bei kalinimo įstaigos režimas, išskyrus elementus, kuriuos pateisina izoliacija bei būtinumas palaikyti discipliną, neturi didinti kalinių kančių.
Toliau sakoma, kad gyvenimo sąlygos kalėjime turi būti tokios, kurios atitiktų žmogiškojo orumo reikalavimus bei priimtinus visuomenės gyvenimo standartus, mažintų žalingą kalinimo poveikį bei skirtumus tarp gyvenimo laisvėje ir kalinimo metu, palaikant ir stiprinant ryšius su giminėmis bei išorės pasauliu, kurie remia geriausius kalinių bei jų šeimų interesus, suteikti kaliniams galimybes ugdyti sugebėjimus bei gabumus, kurie padidintų jų sėkmingos adaptacijos perspektyvas po išėjimo į laisvę.
Kriminalinės bausmės, o ypač įkalinimas, turi savus tikslus. Pirma – užkirsti kelią kito nusikaltimo padarymui (nusikaltęs asmuo uždarytas fiziškai nebegali padaryti nusikalstamų veiksmų). Antra, tokia kriminalinė bausmė, kaip įkalinimas, turi atgrasyti asmenis nuo nusikaltimų darymo ir ne tik tuos, kurie jau ragavę kalėjimo duonos, bet ir tuos, kurie linkę nusikalsti ir galiausiai trečias įkalinimo tikslas – pakeisti, pataisyti, reabilituoti įkalinimo vietoje esančius asmenis.
Tai teisingi tikslai. Jeigu nepaisytume šių dalykų – įkalinimo vietos taptų poilsio vietomis, turinčiomis visus patogumus, neribotą asmens poreikių tenkinimą, pildytų nusikaltusių asmenų pageidavimus, tai tokiu atveju galėtume teigti ar iš viso tokios įstaigos laikytinos įkalinimo vietomis. Pasaulyje taip nėra.
Tam tikrų teisių ir komforto suvaržymas, nepatogumai – įkalinimo įstaigos esmė. Nuteistas asmuo turi tai jausti. Reikia suprasti, kad kalėjime negali būti geriau nei laisvėje. Kalėjimas negali būti aukštesnio lygio nei bendras valstybės lygis. Lietuviai kalintys Norvegijoje ar kituose Vakarų Europos kalėjimuose, turi suprasti, kad Norvegijos kalėjimai įkurti norvegams, Švedijos – švedams. Lietuvoje tokių kalėjimų nebus, kol negyvensime kaip Skandinavijoje.
Kokias bėdas patiria mūsų socialiniai ligoniai ir jų įstaigos? Ne komfortas yra didžiausia kalinimo problema. Mūsų įkalinimo įstaigose nėra griežtos linijos tarp tų, kurie teisti dvidešimt kartų, ir tų, kurie teisti pirmą kartą. Tiek viena, tiek kita grupė gyvena ir leidžia laiką beveik tomis pačiomis sąlygomis.
Todėl jiems keisti savo elgesį nėra jokios motyvacijos. Koks tu geras bebūtum, kaip besikeistum – jokio skirtumo nėra. Nėra motyvo siekti galimybės išeiti į laisvę pirma laiko. Ką bedarytum, neaišku, koks turi būti, kad būtum pastebėtas. Nemažai daliai asmenų kalėjimas ir iš tiesų tampa tikraisiais namais. Taip taip – tikraisiais namais, nebelieka baimės pakliūti į nelaisvę.
Tai todėl toks didelis procentas asmenų vis grįžta ir grįžta į tą ar kitą įkalinimo vietą atlikti jam skirtos naujos bausmės nelaikydamas jos bausme, kaip tokia. Motyvacija „kabintis į gyvenimą“ mažesnė, nei niekur nesikabinti. Kalėjimas, net ir nekomfortabilus, tampa savotišku šiltnamiu.
Norvegijos kalėjimai įkurti norvegams, Švedijos – švedams. Lietuvoje tokių kalėjimų nebus, kol negyvensime kaip Skandinavijoje.
Kalėjimas-ligoninė gali motyvuoti sveikimui, tačiau atsiradęs laisvėje mūsų socialinis ligonis labai greitai supranta, kad visa tai apie ką svajojo, yra nepasiekiama. Įstatymai jį veikiau izoliuoja nei integruoja.
Gauti darbą, pašalpą, būstą, galiausiai net nusipirkti bilietą kelionei į naują vietą – ypatingai sunku vien todėl, kad jis pats sau lyg ir pasveikęs, bet, visuomenės nuomone, toks pats negeidžiamas ligonis, koks jis buvo prieš gydymą kalėjime.
Taip nuteistas asmuo ir degraduoja valstybės biudžeto sąskaita, socialiniai įgūdžiai visai dingsta, mąstymas atbunka, atsakomybės nėra, niekas nelaukia, kai išeis į laisvę, vėl pradės sukti tą patį taip gerai žinomą gyvenimo ratą.
Lengviau vėl susirgti, nei gyventi sveikai, bent jau metodas žinomas ir patikrintas. Taigi kalėjimas, jau nebe atgrasos namai, o jauki ir šilta globos įstaiga arba globos namai. Ne dėl komforto, o dėl to, kad visuomenei pasveikusių socialinių ligonių reikia mažiau nei sergančių.
Daugiau įkalinti ir atskirti ar daugiau išgydyti? Štai kur klausimas. Mažiau kalinių-ligonių turėsime tada, kai išmoksime juos gydyti ir neleisime vėl susirgti. Matyt, esamų įstatymo pataisų neužteks, reikės naujų. Bažnyčia, anot popiežiaus, — tai karo lauko ligoninė. Tad gal ir kalėjimas – ligoninė, kurios gydomų žmonių vis dar nelabai reikia? Tačiau esame tam, kad pažiūras keistume. Ir ne tik ligonių, o pirmiausia tų – sveikųjų.
Šį tekstą E.Vareikis parengė kartu su Lietuvos kalinių globos draugijos Socialinės priežiūros centro vadove Milda Bliumenzoniene
Egidijus Vareikis yra Seimo narys
