Aišku, kad kai kurios Lietuvos partijos yra sukurtos aplink lyderį ir jų pavadinimų ideologinė spalva ne tiek svarbi. Tiksliau, jos ir nėra, nes pavadinimai deklaruojantys tvarką, teisingumą, naująsias sąjungas ir panašiai – aiškiai nepolitiniai, o jų plačiai paplitęs priskyrimas vienu ar kitu epitetu paspalvintiems liberalams – dar viena populizmo dalelė. Tokios partijos gimsta, bręsta ir galiausiai nyksta priklausomai nuo jų lyderių likimo.
Kita partijų grupė – grynosios ideologijos partijos, kuriamos apie kažkokią (sveikintiną ar kritikuotiną) idėją. Tai liberalai, socialdemokratai, „akcija“, sakyčiau, net valstiečiai.
Svarbu pažymėti, kad šių partijų puoselėjamos idėjos – liberalios, socialistinės, etninės ar valstietiškos, gali sėkmingai veikti ir kitose tautinėse ar kitų valstybių terpėse.
Nors ir nesutinku su teiginiais, kad proletarai ar liberalai neturi tėvynės, o tik savo klasinius/grupinius interesus, partijos dažnai savo visai dorai suprantamus universalius interesus, universalias vertybes, gali pritaikyti visur ir visada. Lietuva, kaip specifinė valstybė, šiuo atveju yra viena iš politikos universalybės komponentų, o ne ypatinga politikos dalis.
TS-LKD pagal savo politinę tradiciją turi dar vieną vertybę, kuri vienaip ar kitaip yra rinkėjų pasirinkimo motyvas. Tai – tėvynės idėja.
TS-LKD pagal savo politinę tradiciją turi dar vieną vertybę, kuri vienaip ar kitaip yra rinkėjų pasirinkimo motyvas. Tai – tėvynės idėja.
Ši partija tiesiogine prasme yra tėvynės sąjunga. Ji yra Lietuvos partija ir, vargu, ar tokia prigytų kur nors kitur. Visai nepeikdamas universalaus konservatyvizmo sakyčiau, kad TS-LKD sėkmingai pasigavo dešiniosios politikos konservatyviąją nišą, tačiau svarbiausia, kad ji yra tėvynės sąjunga, pasiėmusi didžiąją dalį tautinio sąjūdžio paveldo.
Tad nereikia pykti ir stebėtis, kad ir tautinės šventės ir visokie kitokie tautiški paminėjimai geriau pritinka TS-LKD, o ne kokiai kitai politinei jėgai. Vargu, ar kokiai kitai partijai tiktų himnas su ąžuolais...
Vadinamieji pastovūs partijos rinkėjai dažniausiai yra žmonės, balsuojantys ne už kokią ekonominę ar socialinė pasiūlą, o tiesiog už Lietuvą. Nėra ko stebėtis, kad partija turi vyresnio amžiaus rinkėjus – jiems ji yra svajonių Lietuvos vizija, nėra ko stebėtis, kad už ją balsuoja jaunimas, kuris būtent šioje partijoje atranda Tėvynės meilės idėją, idėją, kurios kitos partijos dėl įvairių priežasčių nepateikia.
Šiandien TS-LKD priklauso Europos Liaudies Partijai (ELP), tai atitinka jos konservatyviai krikščionišką orientaciją, ji yra centro dešinės partija. Tačiau reikia prisiminti, kad ne iš karto ji rado savo vietą „po saule“. Ilgą laiką labiau solidarizavosi su frakcija, artimesne britų konservatoriams nei su ELP. Tai vėlgi atspindi tam tikrą unikalumo elementą.
TS-LKD reikšmė, atitinkanti pavadinimą, dar labiau sustiprėjo, kai ji susijungė su politkaliniais, tautininkais ir demokratais. Iš esmės tapo dar labiau tėvynės sąjunga, nes prisijungusios partijos kaip tik harmonizavosi su tėvynės elementu (o kitais aspektais galėjo būti ganėtinai populistinės).
Atskiru punktu reiktų paminėti krikščionių demokratų „atėjimą“. Pastarieji pakeitė ir tiksliai modifikavo partijos vardą, vėlgi sustiprindami efektą, teigiantį, kad tai tėvynės partija. Krikščioniškasis elementas yra neatsiejamas tautiškumo atributas (net jei kai kas to nepripažįsta).
Dabartinis partijos pavadinimas, kuriame yra žodžiai minintys tėvynę ir krikščionybę, bene labiausiai atspindi nekintančią (o šia prasme konservatyvią) valstybės suvokimo tradiciją. Tai ir yra ta nesisteminė ypatybė, kuri dažnai stebina politologus, neretai nuvertinančius tėvynės idėją kaip politinį faktorių.
Ligšioliniai partijos lyderiai savaip sėkmingai vedė partiją į šiandieninį būvį. Vytautas Landsbergis sukūrė ne Landsbergio partiją, o tapo ir tebėra Lietuvos nepriklausomybės kūrimo simboliu. Skirtingai nuo kitų partijų lyderių, jis niekam nežadėjo asmeninės naudos ar asmeninio dėmesio, žadėjo tik nepriklausomą valstybę, kaip šansą viskam kitam.
Andrius Kubilius sugebėjo išspręsti amžinąją dešiniųjų susiskaldymo problemą, radęs kelią partijoje išryškinti žodžio „sąjunga“ reikšmę.
Taigi ką daryti, kad TS-LKD liktų ir stiprėtų ne kaip vienos asmenybės, vienų rinkimų ar siauros ideologijos partija?
Elgtis taip, kad ji būtų tuo simboliu, kokiu buvo iki šiol. Būti tėvynės sąjunga, kurią pozicionuoja lietuviška krikščioniškoji demokratija.
Partijai reikia ne tik formalaus lyderio („vizitinės kortelės“, administratoriaus, ginčų sprendėjo, taikdario, „ledlaužio“), reikia žmogaus, kuris būtų ir tas TS-LKD absoliučiai visų žodžių prasmės įgyvendintojas.
Diskusijose apie partijos pirmininko rinkimus gausu argumentų, kurie siejami su kiek dirbtinai piešiamais neva nesuderinamais partijos sparnais – liberaliu ir krikščionišku, ar partijos gebėjimai įgyvendinti vieną ar kitą trumpalaikį rinkiminį pažadą, ilgalaikį projektą (kokių nors pinigų „grąžinimą“) ar vertybinį elementą (pvz. Konstitucijos pataisos dėl šeimos).
Svarstoma, koks lyderis pagal grožį, patirtį, reitingą, gali padėti laimėti artimiausius rinkimus. Visa tai neabejotinai reikalinga, tačiau partijai reikia ne tik formalaus lyderio („vizitinės kortelės“, administratoriaus, ginčų sprendėjo, taikdario, „ledlaužio“), reikia žmogaus, kuris būtų ir tas TS-LKD absoliučiai visų žodžių prasmės įgyvendintojas.
Net jei neturime tokio idealo, Irena Degutienė šiandien jį atspindi. Ji yra visomis prasmėmis geriausias tėvynės sąjungos su jos krikščioniška spalva simbolis. Su visomis jos patirtimis, praeitimis, realizuotomis ir dar nerealizuotomis svajonėmis.
Ji yra tuo pat metu ir konservatorė ir krikščionė demokratė, gerąja prasme liberalizmą suvokianti politikė. Ji pati savimi yra ne sparnas, o sąjunga. Be jokios pompastikos aišku, kad jai tikrai reikės G.Landsbergio ar M.Adomėno proto patirties bei simbolių, J.Razmos subalansuoto teisingumo ar kitų kandidatų idėjų.
Tada viskas būtų teisinga ir net ne viską šluojanti partijos pergalė kitų metų rinkimuose čia svarbiausia. Svarbiausia, kad visi partijos bruožai, o visi partijos pavadinimo žodžiai išliktų vienodai svarbūs. Tada ir rinkimų programas lengvai rašysime ir gausime paramą jų įgyvendinimui. Kitam Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtpenkmečiui reikia būtent to.
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
