Pagal formalų integracijos lygį ji beveik neatsilieka nuo kokios nors Belgijos ar Italijos, deramai atrodo ne tik eurovizijose ar olimpiadose, bet ir pagal savo ekonominės gerovės pasiekimus. Tenesupyksta Lietuvos juodintojai.
Kita vertus, viešumoje, ypač artėjant rinkimams, girdime, kad Lietuva užsienio politikos vykdyti nemoka: yra, neva, kažkokie Lietuvos interesai, kurių nepaisoma; Lietuva yra maža šalis ir jai reikia įtikti pasaulio galingiesiems; reikia rūpintis „savais“ žmonėmis, manyti, jog užsienio politikoje svarbiausia būti „pragmatiku“, t.y. gauti lengvai apskaičiuojamą naudą.
Prikalbama visko, kalbos dažniausiai tik prajuokina publiką, tačiau kai jau prikalbama per daug, verčia susimąstyti. Kai keistai prikalba labai respektabilūs pareigūnai ir kandidatai, nebesupranti, ar čia juoktis, ar čia verkti.
Tad verta dar kartą pakalbėti apie tai, kaip.... nenusikalbėti. Mat užsienio politika nėra jau toks paprastas dalykas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.
Kokie gi mąstymo stereotipai mus dažniausiai klaidina?
Pirmasis – mažos šalies sindromas
Savęs, kaip mažo ir bejėgio politikos žaidėjo, menkinimas yra sunki liga visų, kurie tik imasi užsienio politikos svajonių. Atrodo, kad Lietuvos mokyklose iki šiol stropiai mokoma, jog esame tik politinių žaidimų aukos, kad sėdėtume tyliai – „nenervuotume“ Rusijos, neprieštarautume Briuseliui ir pan.
Kiek begąsdintų, kad kokiai nors Rusijai pakaktų valandų Lietuvai nukariauti, iki šiol ji Lietuvos taip ir nenukariavo.
Priešingai nei mano mažos šalies apologetai, mes prieš beveik tris dešimtmečius tikrai galėjome lemti tarptautinę situaciją ir lėmėme, kai to norėjome. Mus pripažino ir nesutrukdė stoti ten, kur įstoti siekėme. Kiek begąsdintų, kad kokiai nors Rusijai pakaktų valandų Lietuvai nukariauti, iki šiol ji Lietuvos taip ir nenukariavo.
Pataikavimas „didžiajam broliui“ sietinas su mėginimu laisvės vertę matuoti kubinio metro dujų kainomis, bailiai prisidengiant „paprasto žmogaus“ interesais. Neva, tas paprastas žmogus nenori būti laisvas ir orus, jam svarbu (beveik cituoju) piniginės turinys... Mūsų „paprasto“ žmogaus menkystė ir valstybės savinieka naudinga tiems, kuriems ne prie širdies pati mūsų valstybė, kuri laikoma viso labo akcine bendrija.
O jei grįžtume prie galimybių, tai ne kas kitas, kaip ta, neva, „labai toli“ esanti Amerika išsaugojo mūsų šalies aneksijos nepripažinimą, o tai sudarė galimybes būti ne įkurtai valstybei, o atkurtai.
Vyrauja visiškai logika neparemta nuomonė, kad globalios politikos scenarijų rašo didžiosios, galingos valstybės, o mažosios, silpnosios yra tiesiog priverstos jų klausyti. Jei taip galvojate, atsakykite sau į klausimą: kas parašė XX amžiaus pasaulio politikos scenarijų ir pagal kurios didžiosios valstybės ar jų grupės norus vystėsi tarptautiniai santykiai? Manau, lengvai atsakyti nepavyks.
Antrasis – sąmokslas prieš Lietuvą
Neretai politikuojančių tarpe kyla noras visus sunkiau suprantamus užsienio šalių politinius sprendimus paversti paprasčiausiu sąmokslu prieš mūsų šalį. Visi, neva, kažkaip susimokę.
Mes – aukos, tuomet visas savo asmenines klaidas galima nurašyti kitiems. Mes tyri, nekalti, visada pragmatiški, visada herojai, žinom pačias geriausias strategijas, tik štai mus apgauna ir okupuoja... O kiek tarp mūsų nuoširdžių sovietinių marksistinių darvinistų. Būtent marksistinis darvinizmas kalba, kad politikoje būtinai reikia muštis, neva, stipresnis būtinai turi nukariauti silpnesnįjį...
Rusai išėjo tada, kai neturėjome nei tankų, nei NATO „skėčio“, nors žarstė argumentus, kad turi pasilikti. Sakote, amerikiečiai mus parduos. O koks gi jiems tikslas dėl mūsų sąmokslauti? Kol amerikiečiai mumis tiki, Rusijai mūsų kąsnis gali įstrigti gerklėje. Kai amerikiečiai mumis nusivils, rusams nereikės nė tankų – „pragmatikai“ pasiduos, patriotai pradės rezistenciją, likusieji gyvens kaip pigiau... Bet tai jau nebus ta Lietuva
Trečiasis – gudri politika
Bene skaudžiausias nesusipratimas dideliuose raštuose dar vadinamas gudria ir naudinga užsienio politika.
Praktika rodo, kad kuo politika prastesnė ir seklesnė, tuo daugiau kalbų apie naudą, „daugiavektoriškumą“ ir svajones, kad pasaulio chaose mes sugebėsime visus „išdurti“ ir išsikepti skaniausią politikos pyragą. Tipiškas „rytietiškas“ mąstymas.
Prasčiokas eina, kur daugiau duoda, pilietis – kuria ilgalaikiam bendrajam gėriui. Tad garbės komponentas politikoje kur kas svarbesnis nei naudos.
Yra šalių, kurios primygtinai ragina laikytis taisyklių, yra ir tokių, kurios teigia, kad geriau susitarti kaip nors „už kampo“. Pavyzdžiui, kaip dėl sūrio, sunkvežimių ar vamzdžių. Pagunda nepaisyti kelio ženklų ir puikuotis gerais santykiais su vietine policija būdingas vietinių „kietuolių“ bruožas, tačiau tai nėra tikra ir teisinga politika, juolab jei policininkas leidžiasi įkalbamas.
Ne šitokia „gudragalvių“ politika mus padarė europiečiais. Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, ne todėl, kad ką pergudravo, o todėl kad buvo tvarkingo ir suplanuoto geopolitinio virsmo dalis, kad elgėsi džentelmeniškai ir solidariai su savo kaimynais.
Tačiau seno mąstymo reliktų dar vis nestinga. Ir šiandien neretai mus klampina visai ne džentelmeniška vizija, kad Europos Sąjunga – tai neblogas pinigų maišas, iš kurio reikia semti kiek galima daugiau, negalvojant apie jokias politines vertybes.
Pinigų yra, tačiau protinga būtų ne ciniškai juos griebti, o kurti ilgesnio laikotarpio perspektyvą. Prasčiokas eina, kur daugiau duoda, pilietis – kuria ilgalaikiam bendrajam gėriui. Tad garbės komponentas politikoje kur kas svarbesnis nei naudos.
Ketvirtasis – amžinai blogi kaimynai
Jie kaip piktieji paukščiai. Nesunaikinami. Ar galima pasirinkti kaimynus? Kokiu tonu bendrauti su nedemokratiškomis valstybėmis ir jų vadovais, su teroristais ar separatistais?
Meilikavimo, kitaip dar vadinami pragmatinės politikos šalininkai, pasitelkia vis tą patį argumentą – „su Rusija (Kinija) reikia geruoju, nes nubaus. Jau ne kartą nubaudė“. Neremkime nei totorių nei tibetiečių... Tokiose nuolaidose matau tik silpnumą, kuris provokuoja naujų nuolaidų reikalavimus.
Belieka liūdnai prisiminti, kad Gorbačiovas Sovietų Sąjungoje atsirado todėl, kad prieš tai Amerikoje atsirado Ronaldas Reaganas, daręs kompromisus visose srityse, išskyrus moralę. Diktatoriai labiausiai bijo moralios politikos. Tai yra (buvo?) mūsų stiprybė.
Diktatoriai ir cinikai labai retai būna džentelmenai. Didelė bėda tampa nelaimingas politinis korektiškumas, diplomatijos barbarėjimas ir noras žūtbūt atitempti chuliganus į džentelmenų klubą, bet kokia kaina padaryti juos strateginiais partneriais ir nepamainomų rinkų valdytojais. Geri klubų specialistai sako, kad vien frakas dar džentelmeno nesukuria. Chuliganas atima piniginę neskaičiuodamas, kiek joje pinigų. Dar trinkteli dėl visa ko.
Penktasis – vertybės ar prekyba?
Šioje vietoje „politikos žinovai“ suklumpa bene dažniausiai, teigdami, kad tikruosius gerus santykius su kaimynais ir užsienio politikos sėkmę apibūdina prekybos apimtys ir bendrų įmonių skaičius. Logika paprasta – jei prekiausime, tai nekariausime.
Tačiau tokia logika veda prie visai paprastos ir pavojingos situacijos – jei mes verti tik tiek, kiek perkame ir parduodame, tai esame išties labai nedidelis politikos objektas. Netgi ne subjektas, o objektas, t.y. prekė, kuri mėtosi rinkoje. Jei Lietuva nėra šiaip sau prekė, tai ir užsienio prekybos apimtys negali būti sėkmingos politikos simbolis. Apie trečdalis mūsų užsienio prekybos šiandien vyksta su abejotinos reputacijos šalimis, o tai nėra šiaip sau nekalta.
Epilogo vietoje galima pridurti, kad Lietuva kūrė ir atkūrė savo valstybę tada, kai pasaulyje vyravo politinių vertybių ir idealizmo primatas. Tuo tarpu absoliučiai visų mūsų valstybingumų praradimo momentai labai gerai sutapo su vadinamos pragmatinės politikos ir smulkaus tarptautinio sandoriavimo dominavimu. Su laikotarpiu, kada net didžiausi priešai linkdavo susitarti, kaip pasidalyti politikos objektus. Liūdna, bet nemažai ženklų rodo, kad kartais su kvailu pasipūtimu, purkštaudami ant savo realių sąjungininkų ir tikrųjų vertybių, ritamės į nepriklausomybės praradimo būseną.
Labai nereikėtų...
Ar sunku nekartoti senų klaidų? Pamokas išmokus, tikrai nesunku.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys
