Pradedant sprendimais – likti savo tėviškėje, auginti čia vaikus, ar emigruoti į didmiestį, o gal net kitą šalį. Kodėl jauni žmonės išvažiuoja ne paslaptis. Trūksta darbo, trūksta mokyklos, darželio, gydymo įstaigos, tinkamos infrastruktūros laisvalaikiui, kultūrai, sportui. Kai nėra sąlygų gyventi ir išgyventi, meilė ir prisirišimas savo kraštui tampa antraeiliu dalyku, nes išgyvenimo instinktas yra stipresnis už tai.
Visai neseniai teko susipažinti su užsienio valstybių gerųjų pavyzdžių studijomis, kurios rodo, kad politikai turi keisti mąstymą ir apsukti iš inercijos besisukančią sistemą į naujesnį ir efektyvesnį valstybės valdymo būdą, kuris būtų ženkliai efektyvesnis ir naudingesnis šaliai. Lietuva yra maža šalis, todėl tai padaryti nebūtų sudėtinga. Reikia tik politinės valios.
Viename Prancūzijos regione politikai nusprendė skirti pagyvenusiems žmonėms taip vadinamus vaučerius aktyviam laisvalaikiui. Sumos nebuvo didelės, tačiau jas vyresnio amžiaus žmonės galėjo išleisti sveikatingumui – mankštai, sportui klube, sveikatingumo ar SPA centro paslaugoms. Tyrimas truko kelerius metus ir jo metu paaiškėjo, kad vyresnio amžiaus žmonės pradėjo mažiau sirgti, jiems reikėjo mažiau lankytis gydymo įstaigose, o tai reiškė, kad ėmė mažėti valdžios išlaidos gydymui. Reikėjo tik idėjos, kuri atsipirko.
Tokios idėjos atsiranda ne tik dėl empatijos žmonėms, bet ir dėl tų žmonių, kurie priima sprendimus, plačios kompetencijos. O kompetencijos ateina ne tik per patirtį, bet ir per švietimo sistemą. Prancūzijoje visas aukštasis mokslas prieinamas, praktiškai nemokamas visiems norintiems studijuoti universitetuose.
Prancūzijos, kaip ir Skandinavijos valstybių, į kurias nuolat žvalgomės dėl gerųjų pavyzdžių, išlaidos švietimui, palyginti su BVP, yra vienos didžiausių ES. Ten, kur stipri mokykla, ten stipri išsilavinusi bendruomenė. Nereikia nei rašyti, kodėl šiai išsivysčiusiai šaliai tai svarbu. Išlaidos švietimui, išreikštos BVP arba valstybės biudžeto dalimi, yra svarbūs rodikliai, rodantys, kokią svarbą šalys teikia švietimui priimdamos biudžetinius sprendimus.
Tačiau šie skaičiai neparodo bendros vienam mokiniui tenkančios finansavimo sumos, nes BVP lygis, valstybės biudžetai ir mokinių skaičius įvairiose šalyse skiriasi. Kuo stipresnė ekonomika, tuo daugiau valstybė turi pinigų, tuo daugiau tame procente „telpa“ pinigų. Vertinant lėšų kiekį, tenkantį vienam besimokančiam, skirtumai dar didesni Lietuvos nenaudai. O žinant, kad lėšas dar buvo ketinama taupyti uždarant gimnazijas, kurių klasės nesurenka 21 mokinio, rodo, kad esame apgailėtinoje situacijoje, nekalbant apie vaikų ir pedagogų nerimą dėl ateities ir nuolatinių reformų.
Svarbu pažymėti, kad didžiąją dalį pinigų sudaro pedagogų darbo užmokestis. Išsivysčiusių šalių politikai suvokia, kad kalbėdami apie švietimą, kalba apie investicijas į šalies ateitį ir jos klestėjimą. Tuo tarpu Lietuvos valdžia sako, kad mokytojo profesija – tai pašaukimas. Bet kuriamos nepalyginamai geresnės sąlygos privačiai švietimo sistemai. Gal švietimo finansavimo pavyzdys geriausiai atskleidžia, kad Lietuvos politikai nuėjo ne tuo keliu?
Kiekvienas euras, kuris investuojamas į žmogų, šaliai atsiperka šimtus kartų. Skirtas euras ligų prevencijai – sutaupyti pinigai ligų gydymui, kuris kainuotų valstybei ženkliai daugiau. Skirtas euras moksleivio kultūriniams ir socialiniams poreikiams – labiau išsilavinusi visuomenė. Euras šeimai – laimingesnė ir gausesnė šeima. Euras pagyvenusiam žmogui – oresnis ir laimingesnis tų žmonių gyvenimas, kurie šeimai ir valstybei jau atidavė labai daug.
Papildomas euras regiono žvyrkeliui – didelė pagalba ne tik žmonėms, kuriems mažiau tenka remontuoti automobilius, bet ir smulkiam bei vidutiniam verslui, kuriam patogiau pasiekti atokiau gyvenančius žmones. Jeigu Lietuvos politikai ir toliau nematys platesnio konteksto, žmonių poreikių, nekurs galimybių – neturėsime tokios ateities, apie kokią svajojame.