Kaip rodo tyrimo „Tarptautinė socialinio tyrimo programa: pilietiškumo, darbo ir socialinės gerovės vertinimai Lietuvoje (ISSP LT-CIWO)“ duomenys, Lietuvoje egzistuoja stiprūs valstybės socialinės paramos lūkesčiai. Didžioji dalis žmonių Lietuvoje mano, kad tam tikrose jų gyvenimo situacijose, tokiose kaip išėjus į pensiją, netekus darbo, susirgus ar gimus vaikui, jais pasirūpinti turėtų valstybė. Deja, patys žmonės asmeniškai šiose situacijose nesijaučia saugūs. Net septyni iš dešimties Lietuvos gyventojų jaučiasi arba jaustųsi nesaugūs, netekę darbo; saugūs, sulaukę pensijos, jaučiasi ar jaustųsi vos du iš dešimties Lietuvos gyventojų.
Vaiko gimimas ir nedarbas – dvi situacijos, kai žmonės laiko atsakingais pačius save
Kaip teigia vienas žymiausių socialinės politikos tyrinėtojų Gosta Esping-Andersenas, gerovės valstybė negali būti suprantama tik teisių, kurias ji garantuoja, kontekste: atvirkščiai, reikia analizuoti, kaip socialinio aprūpinimo srityje persipina valstybės, rinkos ir šeimos vaidmenys. Tačiau dažnai socialinė parama ir pagalba tapatinama tik su valstybe. Taip yra ir Lietuvoje. Visko tikimės tik iš valstybės.
Dažnai socialinė parama ir pagalba tapatinama tik su valstybe. Taip yra ir Lietuvoje. Visko tikimės tik iš valstybės.
Kaip rodo 2015 m. Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų komandos atlikto tyrimo duomenys, didžioji dalis žmonių Lietuvoje mano, kad valstybei turėtų tekti didžiausia atsakomybė rūpinantis žmogumi sudėtingose jam gyvenimo situacijose: sulaukus pensinio amžius, netekus darbo ar susirgus.
Tik vaiko gimimo atveju didžioji dalis apklaustųjų pabrėžė paties asmens atsakomybę. Galima daryti prielaidą, kad taip yra todėl, kad valstybės paramos tikimasi situacijose, kurių pats žmogus nekontroliuoja arba šių situacijų žmogus negali išvengti. Pavyzdžiui, kad ir kaip norėtų, žmogus negali išvengti pensinio amžiaus. Liga ar negalia taip pat dažnai užklumpa žmogų neplanuotai. Taigi, žmonės tokiose situacijose tikisi valstybės paramos.
Duomenys rodo, kad valstybės atsakomybę žmogui, sulaukusiam pensinio amžiaus, pabrėžia didžiausia dalis apklaustųjų (78,8 proc.). Daugelis (74,8 proc.) valstybės paramos laukia ir ilgalaikės fizinės ar protinės negalios atveju.
Kalbant apie pačio asmens atsakomybę įvairiose gyvenimo situacijose, daugelis apklaustųjų (49 proc.) mano, kad pats žmogus turėtų pasirūpinti savim vaiko ar vaikų gimimo atveju. Beveik trečdalis (28,7 proc.) pačio asmens atsakomybę pabrėžia ir nedarbo atveju.
Bendruomenės iniciatyvos nevertinamos
Kuo stipresnis valstybės vaidmuo, teikiant socialines paslaugas, tuo mažiau erdvės lieka individualiai, šeimos ar bendruomenės iniciatyvai. Tokių iniciatyvų pavyzdžiai – korporatyvioji verslo įmonių socialinė atsakomybė, nevyriausybinių organizacijų veikla, savanorystė. Tačiau Lietuvoje šios iniciatyvos nėra dominuojančios. Kaip rodo tyrimo duomenys, mažiausiai akcentuotas bendruomenės ar nevyriausybinių organizacijų vaidmuo pagelbstint žmogui. Artimųjų vaidmuo pasirūpinant žmogumi sudėtingose gyvenimo situacijose taip pat nėra itin pabrėžiamas ir dažniausiai jis yra siejamas su pagalba ligos atveju.
Minėtas klausimas jau buvo užduotas anksčiau: atliekant tyrimus 2010 m. gruodžio–2011 m. sausio mėnesiais bei 2013 m. Palyginus 2010/2011 m., 2013 m. ir 2015 m. tyrimų duomenis, galima daryti išvadą, kad per penkerių metų laikotarpį žmonių požiūris ne itin pasikeitė. Nors lyginant žmonių požiūrius 2010/2011 m. ir 2015 m., pastebima tendencija, kad valstybės vaidmuo užtikrinant gerovę sulaukus pensijos ir netekus darbo akcentuojamas mažiau.
Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa buvo atlikta 2015 m. KTU Viešosios politikos ir administravimo institutui vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Tarptautinė socialinio tyrimo programa: pilietiškumo, darbo ir socialinės gerovės vertinimai Lietuvoje (ISSP LT-CIWO)“.
Doc. dr. Eglė Butkevičienė yra KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanė
