Pirmoji tekstinė – „Pagal dirbančių moterų dalį Lietuva – pirma“. Antroji – vizuali. Užrašo „Atviros Lietuvos Fondas / Open Society Fund Lithuania“ fone prie stalo veidu į publiką sėdi (iš kairės į dešinę) vyras 1, vyras 2, vyras 3, vyras 4, vyras 5, vyras 6. Tai Atviros Lietuvos fondo (ALF) 25-mečiui skirto forumo prelegentų nuotrauka.
Po pirmąja antrašte rašoma: "Šveicarijos institutas IMD paskelbė Pasaulio talentų ataskaitą (World Talent Report), kuri yra kasmet skaičiuojamo pasaulinio konkurencingumo indekso dalis. Pasaulio talentų ataskaitoje, kurią rengiant nagrinėta padėtis 61-oje valstybėje, Lietuva, palyginti su praėjusiais metais, palypėjo 5-iomis pozicijomis aukštyn ir yra 24-oje vietoje. Tačiau, žvelgiant į atskiras kriterijų grupes, matyti, kad mūsų šalis kai kur gerokai nusileidžia kitoms."
Priėjimo prie tolesnio straipsnio teksto neturėjau, todėl jo ir neperskaičiau, tačiau antroji antraštė iškalbingai nurodė, kuo mūsų šalis galimai nusileidžia kitoms – silpnu moterų dalyvavimu viešajame diskurse, profesionalių, t.y. dirbančių moterų, taip pat ir mokslininkių, intelektualių matomumu ir girdimumu, jų požiūrio sklaida ir poveikiu viešosios nuomonės formavimui.
Neseniai Ženevoje vykusio rašytojos Giedros Radvilavičiūtės kūrybos vakaro metu atkreipiau klausytojų dėmesį į tai, jog pirmoji autorės knyga – 2002 metais išleistas autorių kolektyvo – Alfonso Andriuškevičiaus, Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos, Sigito Parulskio ir Giedros Radvilavičiūtės – esė romanas "Siužetą siūlau nušauti".
Lietuvos moterų dalyvavimas viešajame diskurse 2002-aisiais, taip pat kaip 2015-aisiais yra nepakankamas ir tai yra sisteminė problema.
Reikšminga, ne tik tai, kad Radvilavičiūtė vienintelė moteris, kurios tekstai įtraukti į romaną, bet ir tai, kad jos nuotrauka ant viršelio – paskutinė, apačioje ir pakreipta šonu. Vakaro metu sakiau, jog turint minty tuometinę lyčių santykių padėtį Lietuvoje, tai yra milžiniškas autorės pasiekimas. Man netruko paprieštarauti dvi Lietuvos Respublikos diplomatės tardamos, jog lyčių santykių padėtis Lietuvoje yra daug geresnė nei, tarkime, Šveicarijoje, nes Lietuvos moterys turinčios daugiau finansinės ir sprendimų laisvės.
Taip ir yra, nes Lietuvoje moterys nelinkusios gimus vaikams mesti profesionalios veiklos arba ją sumažinti iki minimumo. Be to, šalyje neturime vieno sutuoktinio priklausomybę kitam (dažniausiai moters vyrui) įtvirtinančių mokesčių įstatymų, pagal kuriuos vaikus auginančiam sutuoktiniui finansiškai labiau apsimoka nedirbti (taip yra Šveicarijoje).
Tačiau tai niekaip nekeičia fakto, jog Lietuvos moterų dalyvavimas viešajame diskurse 2002-aisiais, taip pat kaip 2015-aisiais yra nepakankamas ir tai yra sisteminė problema, kurią galėsime spręsti tik tuomet, kai išsiaiškinsime istorines, politines, kultūrines ir kitas tokios situacijos priežastis bei jas įsisąmoninsime.
Atviros Lietuvos fondo 25-mečiui skirto forumo prelegentų sudėtis lyties požiūriu – puikus pretekstas tokiai analizei. Tiesą sakant, kai pirmą kartą pamačiau tą nuotrauką, maniau, kad ji daryta prieš 25 metus, nes dabar bet kokiôs viešos diskusijos narių vienalytiškumas kelia nuostabą, juoką ir, žinoma, pasipiktinimą.
Kodėl diskusiją rengusioms ALF darbuotojoms, intelektualėms nekilo mintis pakviesti kitų intelektualių? Kodėl nė vienas diskusijos dalyvių už stalo nepasigedo kolegių? Kodėl XXI amžiaus Lietuvoje, kuri daugeliu atžvilgiu yra pažangi Europos Sąjungos valstybė, vis dar įmanomas toks akis draskantis svarbių šiuolaikinės demokratinės visuomenės socialinių ir etinių principų neišmanymas? Dalis atsakymų, manau, slypi istorinėje lyčių diskurso Lietuvoje raidoje, tiksliau šio diskurso raidos spragose, kurias pamėginsiu įvardyti.
Sufražizmas ir viešojo diskurso galia
Anksčiau minėtos diplomatės – teisios. Lietuvoje palyginti su Vakarų Europos šalimis moterys turi daug įstatymais įtvirtintų lygių su vyrais teisių, jos finansiškai nepriklausomos ir turi daug pasirinkimo laisvės, tačiau kolektyvinėje lietuvių (vyrų ir moterų) sąmonėje moteriška lytis vis dar neatsieta nuo kelių XIX amžiaus lyties stereotipų.
Pagal šiuo metu Lietuvoje vyraujantį požiūrį moterys vis dar suvokiamos ir pačios save suvokia pirmiausia kaip lyties atstoves – moteris, žmonas, potencialias meilužes, motinas, o ne žmones, žmogas – pilietes, profesionales, koleges.
Moterys, motinos, žmonos priklauso intymiai – namų, virtuvės (taip pat ir intelektinės), lovos bei vaikų, t.y. reprodukcijos (taip pat ir kultūrinės) sferai. Tuo tarpu vyrams priklauso produkcijos, t.y. kūrybos ir viešoji erdvė. Paklausite, kaip ši klasikinė patriarchalizmo aksioma susijusi su moterų dalyvavimu viešajame diskurse šiuolaikinėje Lietuvoje? Vakarų Europos šalių kolektyvinėje sąmonėje ir populiariojoje kultūroje šis simbolinis stereotipas jau nebėra dominuojantis todėl, kad neturėdamos elementarių piliečių teisių vakarietės jų siekė braudamosis į viešąjį diskursą ir taip keldamos visos visuomenės sąmoningumą lyčių klausimu.
Atviros Lietuvos fondo 25-mečiui skirto forumo prelegentų sudėtis lyties požiūriu – puikus pretekstas tokiai analizei.
Kadangi anglų sufražistės nebuvo išgirstos taikios kampanijos metu, ėmėsi viešojo nepaklusnumo – daužė langus, sprogdino pašto dėžes, pastatus, nutraukinėjo telegrafo laidus, naikino meno vertybes, galiausiai, karaliaus akivaizdoje puolė po arklio kanopomis ir buvo pamatytos bei išgirstos.
Vakarų Europos, ypač britų sufražizmas atskleidė ir kolektyvinėje sąmonėje įtvirtino viešo matomumo ir diskurso svarbą, jo galią, parodė, kad jis yra paveikiausia priemonė ne tik laimėti, užtikrinti teises, bet ir išlaikyti, apginti jas.
Pagrįstai didžiuojamės tuo, kad Lietuvoje moterims rinkimų teisė suteikta 1919 metais, tačiau paradoksalu, jog lengvai ir greitai įtvirtinę politinę lygybę, praradome dešimt, dvidešimt, o gal ir daugiau metų moterų pilietinę sąmonę brandinančio ir visuomenės socialinį-pilietinį raštingumą ugdančio viešojo diskurso, argumentuojančio, kodėl moterys yra pirmiausia žmonės, žmogos, pilietės, kurių poreikių ir nuomonės turi būti paisoma tiek pat, kiek vyrų, o jei ne... jos vėl griebsis nepaklusnumo.
Kolegės istorikės sako, kad jei ne sovietmetis, tas diskursas Lietuvoje taip pat būtų atsiradęs. Būdama literatė skaitau Birutę Pūkelevičiūtę, Liūnę Janušytę ir manau, kad gal, bet tik gal, jos teisios.
Antrosios bangos feminizmas – viešojo kalbėjimo mankšta
Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje moterys įsijungė į darbo rinką ir viešąjį gyvenimą pakeisdamos kariaujančius vyrus, tačiau jiems grįžus abi vyriausybės pradėjo agresyvias moterų grąžinimo į namus kampanijas, nes vyrams reikėjo darbo, o tautoms – prieaugio.
Tarp šių kampanijų ir Lietuvos konservatorių vedamos begalinių motinystės atostogų politikos – labai daug paralelių, o reikšminga jų išdava – simbolinis ir realus moterų išstūmimas iš viešojo diskurso.
Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje moteris į jį sugrąžino beveik tris dešimtmečius trukęs, tačiau dėl sovietmečio Lietuvoje neįvykęs antrosios bangos feminizmas, kurį dar galima pavadinti moterų viešojo kalbėjimo lavinimu. Metodiškai, garsiai, įžūliai ir užsispyrusiai moterys "ėmė žodį"(Juškienė A. ir kt., Prancūzų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976) visose įmanomose srityse – literatūroje (apie tai, kaip literatūra tapo svarbia moterų prieiga prie viešojo kalbėjimo galima parašyti atskirą straipsnį), kine, politikoje, mene, akademinėje veikloje, versle ir t.t.
Vakarų pasaulyje vienvyriai diskusijų forumai, ypač intelektinėje kultūros, humanitarinių ir socialinių mokslų srityje tapo beveik nebeįmanomi.
Literatūros ir meno kūriniuose filosofinius ir socialinius gyvenimo aspektus imta svarstyti iš moterų perspektyvos, akademijoje, ypač humanitarikoje ir socialiniuose moksluose ėmė dominuoti moterys, kurios natūraliai tyrinėja joms rūpimus klausimus, taip pat ir lytiškumą. Viešojo kalbėjimo priemonėmis antrosios bangos feminizmas iškovojo daug moterų teisių, taip pat ir teisę į kūną – saugų seksą, saugų nėštumo nutraukimą, tačiau, svarbiausia, moteris atsiejo nuo tiesioginio identifikavimo su lytimi taip kolektyvinėje sąmonėje ir viešajame diskurse jas įtvirtindamas kaip nepriklausomas, už save atsakingas, tačiau neatskiriamas jo dalyves.
Dėl šios priežasties Vakarų pasaulyje vienvyriai diskusijų forumai, ypač intelektinėje kultūros, humanitarinių ir socialinių mokslų srityje tapo beveik nebeįmanomi. Taip pat kaip ir su lytimi susijusios pastabos profesiniame kontekste (jos, ypač neetiški "komplomentai" Lietuvoje klestėti klesti). Kita vertus, politinio Lietuvos gyvenimo "nuotrauka" lyčių požiūriu lyginant su Vakarų Europos šalimis atrodo gerai, būtent todėl, kad priešingai nei Vakarų Europa turime ilgas moterų dalyvavimo politiniame gyvenime tradicijas.
Sovietmečio žala
Sutinku su kolegėmis istorikėmis, kad sovietmetis Lietuvos moterų savimonei ir plačiosios visuomenės nuovokai lyčių klausimu padarė daugiausiai žalos.
Tyrimai rodo, jog moterys ir visa sovietinė Lietuvos visuomenė, deja, internalizavo sovietinės ideologijos skleistas sampratas apie lyčių vaidmenis, draugystę, meilę, darbo ir pareigų šeimai derinimą. Apie tai puikiai rašoma profesorės Dalios Leinartės knygoje "Prijaukintos kasdienybės 1945-1970 metai": "Sovietinėje visuomenėje moterims dažnai atitekdavo šeimoje neoficialus jos stratego vaidmuo ir tikroji sprendimų galia [...] tačiau "neomatriarchalinis" lyčių vaidmenų pasiskirstymas buvo nutylimas už šeimos ribų. Moters lyderės vaidmuo netilpo į sovietinės propagandos rėmus ir nebuvo pripažįstamas visuomenėje. [...] Žurnalistinė propaganda palaikė neopatriarchalinę lyčių vaidmenų hierarchiją."
Pasitelkus šią prielaidą ALF 25-mečiui skirto forumo sudėčiai interpretuoti, peršasi išvada, kad nuo sovietmečio šioje srityje niekas nepasikeitė. ALF darbuotojos rengė diskusiją, nutarė, kas joje turi dalyvauti, tikėtina todėl, kad pakviesti asmenys turėjo išsakyti joms artimą požiūrį, tačiau pačios prie diskusijos neprisijungė ir kolegių nepakvietė, nes taip būtų sugriauta vieša neopatriarchalinės lyčių vaidmenų hierarchijos iliuzija. Svarbu pridurti, jog šis judesys ne sąmoninga pastanga atriboti moteris, o nevalinga kolektyvinės sąmonės išraiška.
Kadangi iš esmės tikiu tik viena, žodžio, galia, savo pareigą visuomenei ir Atviros Lietuvos Fondui, parašydama šį straipsnį, atlikau, nes pati esu fondo stipendininkė ir tai, ką čia išdėsčiau, sužinojau ir šios stipendijos dėka.
Manau, kad išvardytas Lietuvos visuomenės savimonės spragas galima užpildyti tik apie jas kalbant – mokykloje, universtete, per radiją, televiziją, rengiant lyčių studijų bakalauro, magistro studijas, remiant lyčiai jautrius istorijos, literatūros, kultūros, spaudos tyrimus, literatūros ir meno kūrinius analizuojant ne tik stiliaus ir formos, bet ir turinio, taip pat ir lyčių klausimu, atžvilgiu. Tuo, gerbiamieji, ir skubu užsiimti.