Papildomų lėšų skyrimas yra tik pirmasis žingsnis. Antrasis – tai abiturientams taikomi minimalūs reikalavimai norint pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas, o trečiasis – valstybės finansuojamų studijų vietų skirstymas pagal studijų kryptis. Tik noriu priminti, kad kone identišką situaciją turėjome dar 2018 metais ir tam, kad ji vėl nepasikartotų, antrą ir trečią žingsnį būtina žengti teisingai.
Pokyčiai susiję su priėmimu į aukštąsias mokyklas
Pradėkime nuo to, kad norint pretenduoti į valstybės finansuojamas studijų vietas, šiuo metu visiems (išskyrus menų studijas) yra taikomi vienodi minimalūs reikalavimai (lietuvių kalbos, matematikos bei užsienio kalbos egzaminai, taip pat abiturientai turi pasiekti ir atitinkamą mokomųjų dalykų metinį pažymių vidurkį), nepaisant to, kokias – socialinių, technologinių, biomedicinos ar bet kokios kitos krypties – studijas rinksiesi. Tokia priėmimo sistema tam tikra prasme yra diskriminacinė skirtingų studijų krypčių atžvilgiu, nes, priklausomai nuo pasirinktos studijų programos, abiturientams gali tekti laikyti papildomus egzaminus. Tokia situacija susiklosto todėl, kad be minimalių stojimo reikalavimų, kuriuose yra įvardinti konkrečių dalykų egzaminai, yra dar ir konkursinio stojamojo balo sandara, kurioje numatyti kiti egzaminai ir tarpusavyje jie gali nesutapti.
Brandos egzaminų reikalavimas turi tapti lankstesnis, o metinių pažymių vidurkio - atsisakoma
Tyrimai rodo, kad bendrojo lavinimo mokyklos yra skirtingo lygio ir jų netolygumai kartais yra labai dideli, todėl mokomųjų dalykų metinio vidurkio reikalavimas taip pat nėra teisingas – septynetas vienoje mokykloje, įgyjamų žinių prasme, gali būti gerokai vertingesnis už devynetą kitoje. Siekiant teisingesnės priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemos, būtina atsisakyti metinių pažymių vidurkio, o konkrečius numatytus minimalius reikalavimus, atitinkančius brandos egzaminus, derėtų keisti į laisvai pasirenkamus (pavyzdžiui, vietoj privalomos užsienio kalbos ar matematikos egzamino, abiturientas galėtų rinktis istorijos ar chemijos). Tokiu būdu išlaikytume bendrą reikalingų egzaminų kiekio reikalavimą, tačiau sistema taptų gerokai lankstesnė, o renkantis studijas daugiau atsakomybės tektų patiems stojantiesiems – prieš renkantis brandos egzaminus jie turėtų domėtis, kokie konkretūs egzaminai ar kiti reikalavimai yra taikomi norimoje studijuoti studijų programoje.
Tam, kad šiems metams skirtos papildomos lėšos aukštojo mokslo prieinamumui būtų tinkamai įsisavintos, būtina VF studijų vietas skirstyti atsižvelgiant ir į abiturientų lūkesčius.
Visgi, jau ties šiuo antru žingsniu turime tam tikrą paradoksą. Visai neseniai buvo pristatytas Politinių partijų susitarimo dėl švietimo projektas, kurio 22-asis punktas numato, kad „Siekiant užtikrinti abiturientų pasirengimą studijuoti, nemažinti minimalaus konkursinio balo ir minimalių rodiklių stojantiesiems į valstybės finansuojamų studijų vietas ir taikyti šiuos reikalavimus visiems stojantiesiems nepriklausomai nuo studijų finansavimo formos“. Tai reiškia, kad dabartiniai priėmimo į aukštąsias mokyklas reikalavimai, anot Vyriausybės, yra tinkami, socialiai teisingi bei sukuriantys puikias aukštojo mokslo prieinamumo sąlygas. Nepaisant to, tikimės, kad ateities diskusijose pavyks politikus įtikinti keisti dabartines nuostatas.
Tinkamas valstybės finansuojamų studijų vietų skirstymas
Jau minėjau, kad 2018 metais turėjome situaciją, kai nepaisant skirtų papildomų valstybės lėšų aukštojo mokslo prieinamumui didinti, rezultatas buvo toks, jog trečdalis (5300) VF studijų vietų buvo nepanaudotos, nors savo lėšomis studijuojančių studentų gerokai išaugo. Pagrindinė šio rezultato priežastis buvo ta, kad VF studijų vietų skirstymas, kurį tvirtina Švietimo, mokslo ir sporto ministras, buvo visiškai neproporcingas.
Šiuo metu studijų vietos pagal studijų kryptis yra skirstomos atsižvelgiant į valstybės ūkinius, socialinius ir kultūrinius plėtros poreikius, valstybės finansines galimybes ir įvertinus absolventų įsidarbinimo rodiklius, tačiau visiškai neatsižvelgiama į abiturientų asmeninius lūkesčius. Tokia tvarka iš esmės yra ydinga, nes sukuria tik tam tikrą iliuziją, kad asmenys gali studijuoti nemokamai jeigu atitinka minimalius priėmimo reikalavimus, tačiau, iš tiesų, nemokamai studijuoti gali tik tuo atveju jeigu stojantysis pasirenka „tinkamas“ ar „reikalingas“ studijų programas.
Tam, kad šiems metams skirtos papildomos lėšos aukštojo mokslo prieinamumui būtų tinkamai įsisavintos, būtina VF studijų vietas skirstyti atsižvelgiant ir į abiturientų lūkesčius. Įvertinti lūkesčius yra paprasta, nes abiturientų norimų laikyti brandos egzaminų pasirinkimai yra žinomi iš anksto, o ankstesnių metų priėmimo į aukštąsias mokyklos rezultatai pagal studijų kryptis rodo labai aiškias tendencijas, kurios kinta itin lėtai.
Norėdami sukurti socialiai teisingą bei įtraukią aukštojo mokslo sistemą, turime studijų prieinamumo didinimą iš iliuzijos paversti realybe, suteikdami daugiau pasirinkimo laisvės bei atsakomybės abiturientams ir pasitikėti, kad bet kokie jų studijų pasirinkimai vienareikšmiškai kurs pridėtinę vertę mūsų valstybei.
Eigirdas Sarkanas yra Lietuvos studentų sąjungos prezidentas.
