Židinys, kuris visiems rūpi vienodai – ne tik pandemija, bet pagarbos ir pasitikėjimo žmogaus ir valdžios santykiuose atkūrimas. Taip, valstybės tarnyba turi virsti tikra tarnyste, o ne viešpatavimu savo piliečiams. Žmones būtina kuo greičiau išlaisvinti vaisingam gerovės kūrimui, išlaisvinti nuo beprasmės biurokratijos, atkurti santarvę. Pandemija padaro tai tiesiog būtinybe ir mūsų išgyvenimo strategija.
Vadinasi, mobilizuoti reikia ne tik koaliciją, bet ir visą valstybės aparatą. O tai, kaip rodo patirtis, nelengva padaryti nuo pirmųjų dienų. O jeigu nepadarai nuo pirmųjų dienų, dažniausiai nepadarai visai. Būtent todėl žmonės ir šneka, kad „ką beišrinktų, valdys ne politikai, o seni valdininkai“. Ar šį kartą gali būti kitaip?
Valstybės tarnyba turi virsti tikra tarnyste, o ne viešpatavimu savo piliečiams.
Vyriausybės programą reikia pateikti Seimui per penkiolika dienų po Ministro Pirmininko paskyrimo. Per tas pačias -iolika dienų Premjeras turi sutarti su kandidatais į ministrus, suderinti jų kandidatūras. Ir tuomet „į pagalbą“ ateina Vyriausybės įstatymo nuostata, kad „ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo“.
Ši nuostata turi racijos, nes valdininkai žino tokius konkrečius dalykus, kurių naujieji ministrai negirdėję, nesvarstę. Aparato įtraukimas užtikrina tęstinumą. Bet tuo pačiu tai reiškia, kad „iš apačios į viršų“ bus sunešamos idėjos, ką turėtų daryti nauja Vyriausybė. Tad pirmas koalicijos iššūkis yra nuleisti tikslus iš viršaus žemyn, nuo vertybių judėti link konkrečių uždavinių, priemonių ir neleisti biurokratijai pasilikti sau realios valdžios.
Žodį „biurokratija“ naudoju be jokios neigiamos prasmės. Biurokratija – iš prancūzų kalbos kilęs žodis, atsiradęs XVIII amžiuje drauge su prancūzų valdžios ekspansija. Žodis tereiškia didelės, sudėtingos, daugiasluoksnės struktūros, dažniausiai valstybinės, valdymą. Biurokratija dažnai priešpastatoma reikalų organizavimui privačioje įmonėje (nors ir čia jos pasitaiko), tačiau jai būdinga kitokia, nei privačiose organizacijose, terpė – natūralių atsakomybės ir suinteresuotumo centrų nebuvimas. Krizė išryškino šių paradigmų skirtumus.
Mūsų valdžios institucijos daug metų plėtėsi, funkcijos dubliavosi, o ekonomikos klestėjimas sėkmingai tai finansavo. Apaugti nebūtinomis funkcijomis, žmonėmis, procedūromis sočiais metais būdinga ne tik valstybės sektoriui, bet ir privačiam. Krizė priverčia pamiršti, kas įprasta, viską atrasti iš naujo, viską optimizuoti, visur taupyti ir surasti naują savo reikalingumo įrodymą. O tai reiškia viską padaryti kokybiškiau, greičiau ir pigiau už konkurentus. Būtent tai ir padarė Lietuvos įmonės, sėkmingai atsiliepusios į pandemijos krizę.
Krizė priverčia pamiršti, kas įprasta, viską atrasti iš naujo, viską optimizuoti, visur taupyti ir surasti naują savo reikalingumo įrodymą.
Tačiau valstybės tarnyboje konkurentų nėra. Valstybinės paslaugos kainos nepalyginsi kaip turguje su kitu prekystaliu, todėl krizei būdingas poreikis taupyti, optimizuotis ir atsinaujinti yra natūrali pagalba. Šios pagalbos nutarta atsisakyti: mūsų biudžetas, o drauge ir valstybės sektorius buvo apsaugotas minkštąja, pagalvės strategija. Keistis buvo galima, bet neprivaloma. Pagal seną dėsningumą dalis žmonių atsiliepia į pokytį pokyčiu, kai tai galima, o didžioji dauguma – tik kai tai yra neišvengiama. Būtent todėl proga atsinaujinti ir sukurti laikmetį atitinkančią konkurencinę bazę buvo praleista.
Vis dėlto, galima paleisti optimizavimo kryptį ir kitais (ne taupymo) būdais: jeigu yra politinė valia, aiškios vertybės, apibrėžti tikslai. Į pagalbą galima pasikviesti tuos, kurių yra kiekvienoje valstybės struktūroje. Turiu galvoje valstybės tarnautojus, mąstančius apie pokyčius, viltingai nešiojančius apsivalymo ir geresnio darbo žmonėms planus. Jie žino, ką ir kaip galima padaryti kitaip, kurios procedūros beprasmės, o tikslai – paradiniai. Greičiausiai, jie ne kartą tai siūlė ir nebuvo išgirsti, jeigu ne nubausti (prisiminkime Valstybės Kontrolierių).
Labai svarbu įgalinti tuos žmones. Kaip verslininkas įgalina savo atsakingus technologus, vadybininkus, taip ir valstybės vadovai, ministrai turėtų įgalinti tuos atsakingus žmones, paversti juos savo partneriais ir sukurti sklandaus bendradarbiavimo tiltus. Įtraukti į pokyčius socialinius partnerius ir visuomene visuomet vertinga, o pandemijai spaudžiant tai gali tapti lemiamu veiksniu, – juk nauja valdžios kultūra ir santykis su žmogumi – mūsų visų lūkestis ir bendras darbas.
Nepaisant senų kalbų, kad biudžetas neturi būti tvirtinamas tuojau po rinkimų, jis vis tiek suformuotas senos valdžios. Ir čia didžiausią rūpestį kelia ne pašalpų kaskadas ir ne atskiros gigantiškų išlaidų eilutės. Juk biudžetas – tai strateginiai valstybės tikslai ir funkcijos, tai kitų metų vizija, už kurią balsavome. Kitaip tariant, naujai valdžiai pakištas senosios valdžios ateities matymas. Vadinasi, naujoji strategija turi rasti savo atspindį biudžete, ir čia vėlgi reikia pasitelkti į sąjungininkus tuos valstybės tarnautojus, kurie mokės paversti vertybes bei idėjas kokybiškai naujomis biudžeto eilutėmis ir siektinais rodikliais.
Štai ir apčiuopiame laukiamų pokyčių logiką (o gal ir logistiką): iš viršaus nuleisti į valstybės aparatą vertybes bei tikslus, ir bendradarbiauti su tais, kas tose struktūrose neša naują persitvarkymo dvasią ir kibirkščiuoja pokyčių energija. Kas gali atnešti į viršų įgyvendinimo priemones ir užtikrins, kad vertybės virs kūnu. Valstybės tarnautojai irgi yra rinkėjai, ir jie išreiškė savo pritarimą reformoms.
Juk biudžetas – tai strateginiai valstybės tikslai ir funkcijos, tai kitų metų vizija, už kurią balsavome. Kitaip tariant, naujai valdžiai pakištas senosios valdžios ateities matymas.
Ne paslaptis, kad valstybės aparate paplitusi baimė ir vengimas prisiimti atsakomybę. Todėl žmones reikia įgalinti, kad nebijotų imtis iniciatyvos, kad būtų suinteresuoti rezultatais, ir duoto žodžio laikytis, kad pusiaukelėje, kai bus atneštas pertvarkymo planas, nebūtų traukiamasi atgal, nebūtų pasiduota staiga atsiradusiųjų senosios tvarkos užtarėjų spaudimui (o jų visuomet atsiranda). Ta proga verta pasakyti, kad čia ne sutaupyti yra svarbiausia. Galima ir premijuoti už sėkmę, ir palikti sutaupytas lėšas priemokoms, ir įdiegti visokias motyvavimo sistemas.
Jeigu tik valstybės tarnyba sukurs žmonėms taip reikalingą konkurencinę bazę, gražins pagarbą ir santarvę, juk niekam negaila už tai dosniai atlyginti. Kad tik greičiau paverstume vertybes, už kurias balsavo rinkėjai, mūsų gyvenimo realybe. Ir tuomet žmonės pasitikės valdžia, o valdžia – žmonėmis.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
