Ką gi jie darė visą tą laiką, kol nieko nedarė? Mes visi didžiuojamės medikais, kurie darbuojasi intensyviai ir pasišventę, laikydami sveikatos apsaugos skliautą. Bet kovoje su pandemija skliautą virš mūsų laiko ir tie, kurių veikla sustabdyta. Vienintelis jų darbas karantine – stovėti ir nejudėti, kad drauge su medikais išlaikytų tą trapų skliautą. Dėl to, kad jie nedirba, virusas plinta lėčiau, o sveikatos apsaugos sistema gali suteikti pagalbą ne tik viruso pagautiems, bet ir visiems kitiems, įprastiems ligoniams. Juk infarktai, insultai, vėžys ir netgi apendicitas ir toliau kamuoja žmones ir reikalauja pagalbos. Keista stovinčių atlantų misija, bet ir laikai neeiliniai.
Būtent todėl teisingumo principas reikalauja, kad už skliauto laikymą būtų teisingai atlyginta. To nepadarius, neišvengiamai lopomos skylės – siūloma kompensuoti tai vieniems, tai kitiems, tai vienokioms, tai kitokioms išlaidoms, ir tas begalinis skylių lopymas ne tik neišsprendžia problemos, bet ir supriešina žmones, ištisas žmonių grupes. Fragmentiškos valdžios taikomos priemonės yra lėtos, netvarios. Neįvykdytas teisingumas pratęsia neteisingumo grandinę ir neišvengiamai sukelia skaudžių ekonominių ir socialinių padarinių: viena įmonė negali atsiskaityti su kita, ir taip vis daugiau žmonių netenka darbo užmokesčio bei pragyvenimo šaltinio, patiria nesaugumą.
Teisingas karantino padarinių kompensavimas nėra nei valstybės investicija, nei parama, nei „bazinės pajamos“, nei perkamosios galios ar likvidumo palaikymas.
Neretai viešumoje naudojami argumentai apie būtinybę atkurti įmonių likvidumą, žmonių perkamąją galią yra nukreipti į išvestinių padarinių likvidavimą. Būtina suprasti, kad likvidumo bei kitos problemos išsispręs tik sprendžiant problemą iš esmės. Teisingas karantino padarinių kompensavimas nėra nei valstybės investicija, nei parama, nei „bazinės pajamos“, nei perkamosios galios ar likvidumo palaikymas. Karantino padarinių kompensavimas nesudaro prielaidų taikyti kurią nors iš išvardintų priemonių ateityje. Taip pat tai nėra pagrindas valstybės vardu pretenduoti į nukentėjusių įmonių akcijas, į žmonėms ar įmonėms priklausantį turtą.
Akivaizdu, negalima kompensuoti už karantino prastovas visiškai adekvačiai, tačiau tai nereiškia, kad nereikia kompensuoti visai. Čia galima analogija su nuosavybės paėmimu valstybės nuosavybėn. Teisiniu požiūriu, paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka, o asmeniui už tai turi būti teisingai atlyginama. Teisingas atlyginimas fundamentaliai išsprendžia visuomenėje susidariusią situaciją ir atveria kelią naujų kelių paieškai ir žmonių bendradarbiavimui.
Šiuo metu vykdomas selektyvus atskirų situacijų sprendimas, kai siekiama atlyginti už atskiras išlaidų rūšis, atskiroms nukentėjusiųjų grupėms, skirtingais metodais, terminais ir proporcijomis eikvoja ribotus visuomenės išteklius ir laiką. Taip susidaro pavojingas precedentas – teisingumas, išskaidytas į dalis, tampa nebe teisingumu, o dalinėmis privilegijomis, ir paverčiamas politinės (bei artėjančių rinkimų) rinkos objektu. Sąmoningai, ar nesąmoningai, supriešinami interesai: turizmo ir renginių organizatorių – prieš vartotojus, nuomininkų – prieš nuomotojus, darbuotojų – prieš darbdavius, stambiųjų prieš smulkiuosius, smulkiųjų prieš stambiuosius ir t. t.
Visi jau pamatėme, kad selektyviai rinktis bei spręsti masinius karantino padarinius yra neveiksminga. Kai įmonės turi skirtingų įsipareigojimų, o subsidija mokama tik už konkrečią išlaidų rūšį, neišvengiamai susidaro situacijos, kai subsidijų lėšos naudojamos ne tiems tikslams, kuriems buvo skirtos.
Pavyzdžiui, darbo užmokesčio subsidija gali būti banko nurašyta faktoringo įsipareigojimams padengti (tai įvyksta automatiškai ir leidžia užtikrinti tolesnį žaliavų tiekimą ir įmonės veiklą). Dabar atsiradę įstatymų pataisų projektai (kuriais siekiama užkirsti kelią areštuoti valstybės ar savivaldybių paramą, kitas išmokas ar kompensacijas, skirtas dėl ekstremaliosios situacijos ar karantino, arba iš šių lėšų vykdyti išieškojimą) – jau sukurtų skylių lopymas. Nesumokėjusi už žaliavų tiekimą, įmonė negalės tęsti veiklos, gauti pajamų, iš kurių išlaikytų darbuotojus, už kuriuos gavo subsidiją.
Masinis susipriešinimas, nepasitikėjimas, įsipareigojimų nevykdymas ir susiskaldymas gali tapti didžiuliu būsimo ekonomikos atsigavimo stabdžiu.
Universali kompensavimo schema leistų įmonėms pačioms spręsti, kuriuos įsipareigojimus reikia vykdyti pirmiausiai, kad būtų išlaikomas visapusiškas įmonės gyvybingumas. Tik konkreti įmonė ir konkretūs žmonės joje žino, kuriuos veiklos tęstinumo užtikrinimo poreikius reikia patenkinti pirmiausia, ir turi konkrečią atsakomybę. Bandymas kaitalioti įstatymų nustatytą kreditorių eilę atskleidžia, kad dalinio kompensavimo padariniai reikalaus nuolatinio taisymo.
Apibendrinant, iš esmės nesibaigiančią problemų, taisymų grandinę leistų užbaigti aiški, automatizuota kompensacijų tvarka. Tai padaryti būtina nepaisant to, kad ilgai delsta. Tik taip Vyriausybė tvariai spręstų karantino padarinių klausimą, teisingai atlygintų už nuosavybės teisės suvaržymus, išvengtų priešpriešos tarp darbuotojų ir darbdavių, tiekėjų ir vartotojų, partnerių ir investuotojų, nuomininkų ir nuomotojų. Šiems žmonėms ir ūkio subjektams reikės tęsti savo veiklą ir po karantino, tad masinis susipriešinimas, nepasitikėjimas, įsipareigojimų nevykdymas ir susiskaldymas gali tapti didžiuliu būsimo ekonomikos atsigavimo stabdžiu.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
