Nėra ir negali būti nevykdomos valdžios. Valdžia yra tai, kas sutelkia žmones kartu. Tai, kas kuria viešą bendro veikimo erdvę, kurioje veikiama politiškai. Valdžia vykdoma, kai viešojoje erdvėje jos ištariami žodžiai ir atliekami veiksmai nesiskiria. Priešingu atveju gresia vidinis irimas. Ir tai kuo mažiausiai susiję su euroskeptikų bei euroentuziastų ginčais.
Nors sveikatos apsaugos klausimai ES yra palikti valstybių narių kompetencijai, bet tai nereiškia, jog, įvykus kataklizmams, Sąjunga išyra.
ES neturi bendros viešosios erdvės ir vargu ar kada nors ją turės. Tam reikia, kad europiečiai taptų ES piliečiais kaip kad dabar yra savų valstybių piliečiai – o tai sunkiai įsivaizduojama. ES pareigūnai daug kalba apie bendras vertybes, kurių pagrindu turi klestėti ES šalių vienybė. Bet, siaučiant pandemijai, paaiškėjo, kad apskritai nėra jokių vertybių, net minimalaus solidarumo. Tėra tik pragmatiniai ekonominiai interesai ir paprasčiausias išgyvenimo instinktas.
Nors sveikatos apsaugos klausimai ES yra palikti valstybių narių kompetencijai, bet tai nereiškia, jog, įvykus kataklizmams, Sąjunga išyra. Štai kas parašyta ES dokumentuose: „ES vaidmuo yra papildyti nacionalinę politiką: padėti valstybėms narėms pasiekti bendrų tikslų, sutelkti išteklius ir kurti masto ekonomiją, padėti valstybėms narėms spręsti bendrus uždavinius (pvz., pandemijos ir kitos tarpvalstybinės grėsmės sveikatai, lėtinės ligos ir kt.) Taip pat: koordinuoti veiksmus reaguojant į bet kokias rimtas grėsmes sveikatai, kylančias daugiau nei vienoje ES šalyje.
Dabartinės pandemijos fone šie propagandiniai burtažodžiai skamba kaip nevykęs juokas. Juk pagalba ir koordinavimas ilgą laiką buvo nuliniai. Tarkime, ES ilgai kalbėjo apie bendrus būtinųjų medicinos priemonių pirkimus, bet neaišku, ar jie apskritai įvyko. Ironiška, bet beveik visos ES šalys gavo daugiau paramos iš Kinijos (ar Rusijos) negu viena iš kitos tarsi jos būtų didžiosios Eurazijos sąjungos narės. Todėl nenuostabu, jog pagal apklausas kai kurie italai didesniais savo draugais laiko kinus, bet ne vokiečius ar prancūzus.
Štai jums ir didžiuliai ES laimėjimai. Tad klausiam: ar ES Parlamentas ir ES Komisija geba vykdyti valdžią ES matmeniu? Ar jie telkia ES šalių piliečius ir jiems atstovauja? Akivaizdu, kad nedaro nei viena, nei kita. Juoba kad juos atstovauti yra, regis, neįmanomas dalykas.
ES Komisija apskritai yra naujo, niekam iš esmės neatskaitingo vadybinio biurokratinio elito darinys. O bet koks parlamentinis atstovavimas turi vieną esminę problemą: nėra ir niekada nebus aišku – kas, ką ir kaip gali atstovauti. Ar atstovas yra įgaliotinis, jei taip tai kieno? Kitais žodžiais, į kiek ir į kokių rinkėjų balsą jis privalo įsiklausyti, kad veiktų ne savo, bet jų nuožiūra. Ir kaip tai įgyvendinti praktiškai. O jei asmuo, gavęs rinkėjų mandatą, toliau veikia savarankiškai, t. y. savo vardu ir savo supratimu, tai apie kokį ir kieno atstovavimą galima kalbėti.
Regis, tiek procedūriškai, tiek demokratiškai veiksmingiau būtų ES svarbius sprendimus priimti dėl jų balsuojant šalių narių, t. y. atskirų valstybių parlamentuose. Tai reikštų pasidalinti (išplėsti) tiek vieša erdve, tiek valdžios joje vykdymu. Susiformavusi tradicija ES Parlamente pritarti sprendimams, kuriuos parengia ir vykdo ES Komisija, yra nevaisinga ES priklausančių valstybių piliečių atžvilgiu.
Didesnės galios suteikimas šalims narėms iš dalies grąžintų arčiau ištakų – prie kadaise norėto nacionalinių valstybių – Tėvynių susivienijimo. Tai nėra lengva, nes grįžti prie ištakų reiškia irtis prieš srovę – judėti prieš tai, kas jau savaime teka įprasta vaga. Tačiau Modernybės eroje Europos idėja labiau reiškė civilizuotų nacionalinių valstybių junginį, o ne federacinę biurokratinę sąjungą. Ji buvo veikiau priemonė nacionalinių valstybių santykiams reguliuoti, o ne nacionalinės valstybės alternatyva. Ir juo labiau nedera apie ES galvoti kaip apie kokį prigimtinį gėrį ar tikslą, kurio bet kuriomis priemonės reikia siekti.
Reikėjo tik neeilinio įvykio – stipresnio sukrėtimo, kad tariamas ES tvirtumas ir patikimumas suaižėtų.
Nors ir šalių narių parlamentai susiduria su ta pačia atstovavimo problema, bet ji bent jau menkesnė atstovavimo apimties atžvilgiu. Juoba kad pabandyti pertvarkyti šalies parlamento veiklą bent kiek didesne piliečių įgalinimo linkme yra mažiau beviltiškas uždavinys nei tų šalių piliečiams iš principo atstovauti negalinčio ES parlamento. Pastarasis ir tebuvo sumanytas kaip iš pažiūros būtinų demokratinių procedūrų bei institucijų imitacija glaudžiau besivienijančios Europos mastu. Tai, kad jis, kaip ir kitos ES institucijos, neturi valdžios pradžioje nusakyta prasme labai aiškiai atsiskleidė per šitą pandemiją.
Reikėjo tik neeilinio įvykio – stipresnio sukrėtimo, kad tariamas ES tvirtumas ir patikimumas suaižėtų. Tad klausimas jau iškilęs visu plotu: kaip po šios krizės ES stabdys irimą, toliau telks valstybes nares, stiprins vidinę galią ir vykdys valdžią?
