Pirmiausia dabarties ekonomizmo formuojamo pasaulio raidą lemia ne klausimas: kas gera žmogui, bet klausimas: kas naudinga dabar funkcionuojančiai ekonominei ir socialinei sistemai, kas dar labiau ją skatina bei stimuliuoja?
Kadangi nūdienos sistemą labiausiai skatina vis augantis vartojimas, tai tie, kurie siekia susikrauti kuo didesnį pelną iš vis labiau plintančios vartotojiškos gyvensenos, į šeimą žvelgia kaip į bene paskutinę kliūtį jų siūlomame ir, rodos, pergalingai įtvirtinamame kelyje į vartojimu grįstą rojų.
Kai ekonomika savivalės būdu yra išlaisvinta iš moralės normų, kai šalis tėra tik didesnės reikšmės nebeturinti lokali teritorija verslui plėtoti, kai bendruomenės, klubai ar profesiniai susivienijimai išardyti, kai darbo vieta dažnai didesniu greičiu nei pajėgia žmogus klajoja po visą pasaulį; žodžiu, kai viskas taip trapu, laikina ir nepatikima, – vieninteliai šeiminiai ryšiai geba būti tvarūs ir pasižymi bent jau principiniu tvirtumu bei pastovumu. Jie lyg koks apsauginis bangolaužis sergsti žmogų nuo vartotojiškos kultūros bangų keliamos grėsmės būti nuplautiems nuo paviršiaus žemės, kurioje žmogus stengiasi įsišaknyti. Tačiau rimtas klausimas, ar palikti be valstybės globos šeiminiai ryšiai dar ilgai pajėgs amortizuoti šį tolydžio vis stiprinamą spaudimą?
Juk vyraujanti ideologija tiesiogine ar netiesiogine prievarta, manipuliacijomis ir žaviu įtikinėjimu propaguoja individą – nedalomą, nuo bet kokių žmogiškų ryšių išlaisvintą ir su kitais nesusijusį žmogišką vienetą. Visa, ko šis vienetas trokšta ir geidžia, tėra savęs absoliutinimas ir savęs patenkinimas. Visa, kas jį supa – daiktai, aplinkybės ir net žmonės – tėra priemonės jo įgeidžiams tenkinti. Kitus individas turi laikyti tik jam skirtos prekės ar paslaugos įgijimo varžovais arba potencialiais konkurentais, besikėsinančiais į specialiai jam paruoštą darbo vietą arba į jo jau užimtą veiklos nišą. Savo sėkmę jis išimtinai regi vis augančioje vartojimo apimtyje, kurią lemia vis didesnės generuojamos pajamos ir vis didesnės vartojimo galimybės.
Trumpai tariant, vartojimas pateikiamas kaip kone vienintelė ir universali individo prievolė, taipogi kaip ir vienintelė universali jo teisė. Pirk, mėgaukis ir išmesk, kad vėl galėtum naujai pirkti, mėgautis ir išmesti, etc. – tai viskas, ko reikia. Visaip skatinamas ir peršamas vartotojiškas individo gyvenimo būdas primetamas kaip vienintelis būdas būti šiuolaikiniu žmogumi ir yra tarsi nerašyta narystės šiuolaikinėje visuomenėje sąlyga. Vartotojo pasirinkimai visada yra ir privalo būti individualūs, niekaip nesusiję ir neatsižvelgiantys į kitus, kad ir pačius artimiausius žmones. Antraip individui gali tekti atidėti nepakartojamą malonumą kažką įsigyti, pasimėgauti ir išmesti, o sistema gali patirti nelauktų trikdžių, nes (kaip kad išskirtiniuose pasiūlymuose ar draudimo sutartyse) atsiranda papildomų sąlygų, apribojimų bei „perteklinių“ įsipareigojimų.
Juk vyraujanti ideologija tiesiogine ar netiesiogine prievarta, manipuliacijomis ir žaviu įtikinėjimu propaguoja individą – nedalomą, nuo bet kokių žmogiškų ryšių išlaisvintą ir su kitais nesusijusį žmogišką vienetą.
Aišku, toks veikėjas – žmogus be jokių žmogiškų saitų, organiškai jį siejančių su kitais – yra rinkos filosofijos kūrinys ir kapitalo valdomos vartotojiškos visuomenės idealas. Aišku ir tai, kad jis neegzistuoja. Jis plaukioja kažkur virtualiuose padebesiuose... ir yra labai savimi patenkintas tol, kol su siaubu neaptinka, jog, taip elgdamasis, jis realiai rizikuoja atsidurti žmogiškų santykių tuštumoje, vienui vienas, be jokių kitų. Patiriamas tuštumos ir vienatvės siaubas tikrai nėra tai, ko trokšta iš atgyvenusio ir pavergiančio santykių bei priklausomybių tinklo iš-laisvinamas individas.
Taigi, nors šis vienišas vartotojas yra fikcija, realiai neegzistuojantis žmogus, bet kaip idealus siekinys jis yra nepamainomas vyraujančio ekonomizmo palydovas, jo plėtros galimybės teorinis pagrindas. Šeima (ar tikėjimo bendruomenė) turbūt vienintelė geba įžeminti šį virtualiose individualių sandorių bei siekių erdvėse plevenantį tipažą. Būdama pirmoji kiekvieno asmens žmogiškų santykių ugdymo (gyvenimo) mokykla, ji, priešingai individualaus vartojimo paradigmai, moko mylėti, tarnauti, aukotis, atleisti ir dalintis. Kitais žodžiais, ji moko būti su kitais ir gyventi dėl kitų.
Šeimoje vienas kitam nesame ir niekada nebūsime konkurentai ir varžovai, bet pagalbininkai, solidariai besidalijantys meile, atjauta ir – kas šiame kontekste ypač svarbu – pagamintomis gėrybėmis. Šeimos neretai priverstos susilaikyti net nuo būtiniausių pirkinių, nes atsakingai planuoja išlaidas ir stengiasi atsižvelgti į kiekvieno poreikius, pirmenybę neretai teikdamos silpniausiajam savo nariui. Jau nekalbant apie tai, kad daiktai yra tausojami, o tokios gėrybės kaip drabužiai ar žaislai, užuot vis perkami ir išmetami, dažnai iš vieno vaiko keliauja pas kitą. Būtent tokia gyvensena ir iš jos išauganti mąstysena neleidžia tapti besipučiančiu vienišu vartojimo monstru, taigi akivaizdžiai kertasi su uoliai pumpuojama individualios gerovės srove.
Išvada aiški – šeima kaip individualų vartojimą ir vartotojišką gyvenseną stabdanti (atsilikusi) institucija turi būti pašalinta iš vartojimo pažadu grįsto rojaus žemėje. Štai vienas paprastas atsakymas, kodėl šiuolaikinėje modernioje visuomenėje dažnai stokojama šeimai palankių sąlygų ir jas įtvirtinančių įstatymų. Veikiausiai tik paskui reikšmingas tampa konkrečios šalies ekonominis pajėgumas teikti šeimai paramą ar konkrečių tos šalies politikų pajėgumas suprasti tokios paramos būtinybę.
