Kokios to priežastys? Deja, dar turime per didelį biurokratinį aparatą, ribojantį mūsų gerus norus. Ir per didelę mokesčių naštą, ribojančią pinigų kiekį kišenėje ir nukreipiančią juos į valstybinį „perskirstymo“ konvejerį. Kiek išbyra, o kiek lieka?
Kiek mūsų išsivažinėję po pasaulį, o kiek dirba ir kuria Lietuvoje – kitas ne mažiau svarbus klausimas. Šiandienos iššūkis aiškus – būdami laisvi ir kiekvienas su savo asmeniniais pasirinkimais vis dėlto galim veikti vardan bendro tikslo. Dėl didesnės Lietuvos.
Tam reikia ryžtingų sprendimų. Neužtenka spręsti įsisenėjusių problemų, gyventi vakar diena. Neturime ko bijoti – esam šiuolaikiški, imlūs naujovėms. Trūksta tik postūmio, kuris leistų realizuoti galimybes. Prieš akis matome konkrečius dalykus, ką turime ir galime pagerinti. Reikia nusirinkti kliūtis, kurios jau spėjo aprūdyti ir apkerpėti, bet vis dar stovi kelyje.
Didesnės Lietuvos link matau 3 esminius žingsnius:
1 žingsnis. Didesnė Lietuva bus, kai pašalinsim barjerus, trukdančius gyventi, dirbti ir kurti. Tai reiškia mažesnę mokestinę ir biurokratinę naštą.
Per 25 metus nuo Nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybė įsitvirtino kaip visateisė Europos Sąjungos, NATO ir kitų tarptautinių organizacijų narė. Tačiau padaryta per mažai sprendžiant kasdienes problemas. Kai kas tikėjosi, kad gerovė ateis savaime. Taip neįvyko. Dabar būtinas naujas impulsas šalies ekonomikai.
A. Sukurkime sąlygas didesniems atlyginimams Lietuvoje. To neužtikrinsim įrašydami gražiai atrodančią skaičių kombinaciją rinkimų plakatuose, nepasieksim keliais eurais prieš šventes keldami minimalų atlyginimą ar pensijas.
Reikia sulaužyti taisyklę, kad Lietuvoje netgi vidutinę algą gaunančio žmogaus pajamos apmokestinamos bene labiausiai Europoje ir tarp pažangių pasaulio valstybių.
2015 metų Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo tyrime Lietuva tarp 140 pasaulio šalių užėmė tik 123-ąją vietą pagal tai, kaip smarkiai mūsų mokesčių sistema neskatina dirbti. Braukim brūkšnį ir kurkim sistemą iš naujo – beveik nėra ką prarasti.
Pirmiausia mažinkim mokesčius dirbantiems. Reikia sulaužyti taisyklę, kad Lietuvoje netgi vidutinę algą gaunančio žmogaus pajamos apmokestinamos bene labiausiai Europoje ir tarp pažangių pasaulio valstybių. Dirbančių ir vaikus auginančių tėvų – taip pat.
Jei norime, kad mažiau ar vidutiniškai uždirbančios šeimos dirbtų, tai darytų legaliai, o ne gyventų iš pašalpų ar įvairių išmokų – privalome mažinti mokesčių naštą. Būtina kelti bendrą neapmokestinamą pajamų lygį, bent iki minimalios algos. Ne trisdešimčia eurų, kaip šiuo metu siūlo Vyriausybė. Laikas peržiūrėti ir papildomą neapmokestinamų pajamų dydį vaikus auginantiems tėvams, norintiems daugiau laisvės ir savarankiškumo.
Daug metų kalbama apie socialinio draudimo – „Sodros“ įmokų lubas. Metas nustoti kalbėti ir padaryti. Negali būti, kad apdraudžiame save tik nuo to, kad, kaip juokauja ekonomistai, negautume per didelių išmokų ligos ar nelaimės atveju.
Pagaliau reikia šiuolaikiško ir šiandienos standartus atitinkančio Darbo kodekso, įtvirtinančio daugiau ir įvairesnių darbo formų. Tai ne poreikis, tai – būtinybė. Geriau apmokamos naujos darbo vietos, beje, naudingos ir senjorams – kuo daugiau uždirbs vaikai ar anūkai, tuo greičiau kils pensijos.
B. Investicijos. Be jų neįmanomi nei didesni atlyginimai, nei naujos darbo vietos. Jau po penkerių metų, pasibaigus ES paramos injekcijoms, Lietuva turės gyventi daug savarankiškiau. Ką darysime, kai baigsis „Briuselio“ eurai ir liks lietuviški?
Per ateinančius kelerius metus Lietuvai reikia atsakingo veiksmų plano, investicijų lietaus. Ne tik Vilniuje, bet ir šalies regionuose. Būtini netradiciniai sprendimai. Ten, kur investicijų mažai ar pagrindinis gyventojų traukos taškas vis dar yra Darbo birža, reikia galvoti apie „žalius koridorius“ verslui.
Įmonių reinvestuojamas pelnas neturi būti apmokestinamas, o smulkiajam ir vidutiniam verslui bent pirmais veiklos metais reikia suteikti daugiau laisvės ir mažiau prievolių.
Ten, kur investicijų mažai ar pagrindinis gyventojų traukos taškas vis dar yra Darbo birža, reikia galvoti apie „žalius koridorius“ verslui.
Stipri valstybė ir didesnė Lietuva neįmanoma be išsilavinusių, kūrybiškų žmonių. Talentų pritraukimas, kaip ir kokybiškas išsilavinimas, turi būti ne valdininkų deklaracijų paraštėse, bet aiškus ir įgyvendinamas prioritetas.
C. Reikia kardinaliai sumažinti valstybės biurokratinį aparatą. Šiuo atveju daugiau yra mažiau. Turiu galvoje valdiškų įstaigų tarnautojus, ministerijas, Seimą. Principas paprastas – kiek žmonių Lietuvoje sumažėjo, tokia apimtimi reikia kirpti ir valdymo išlaidas.
Jeigu prieš gerą dešimtmetį Lietuva, kurioje gyveno apie 3,5 mln. žmonių, turėjo net 10 000 tarnautojų mažiau nei šiandien – laikas pjauti tą sausą šaką. Nebeturime teisės likti antrame pasaulio valstybių šimtuke pagal biurokratinę ir valdžios reguliavimo naštą.
2 žingsnis. Didesnė Lietuva bus tada, kai mūsų bus daugiau. Nuo Nepriklausomybės atgavimo į užsienį išvyko apie 800 tūkst. piliečių. Beveik tiek, kiek šiuo metu gyvena Vilniuje ir Kaune.
Žmonės nėra skaičiai statistikos lentelėje, kaip ir Lietuva šiandien nebėra tik taškas žemėlapyje. Yra pasaulio Lietuva. Pasaulyje mūsų – daugiau nei 3 milijonai. Tie, kurie išvyko iš šalies ieškodami padoresnio uždarbio, turi žinoti, kad bet kada gali grįžti namo. Arba prisidėti kuriant stiprią, modernią valstybę.
Yra du būtini dalykai – platesnis dvigubos pilietybės įteisinimas ir internetinis balsavimas. Pirmiausia reikia užtikrinti, kad užsienyje gyvenantys lietuviai ir jų vaikai išsaugos Lietuvos pasą.
Atviros durys – tai didesnis įsitraukimas į mūsų valstybės gyvenimą. Todėl reikia veikiančio ir efektyvaus internetinio balsavimo. Ne liberalams, ne Vyriausiajai rinkimų komisijai, bet pasaulio lietuviams, iš kurių savo politinį sprendimą rinkimuose dabar išreiškia vos 2 procentai.
Yra du būtini dalykai – platesnis dvigubos pilietybės įteisinimas ir internetinis balsavimas.
3 žingsnis. Didesnė Lietuva bus, kai turėsim daugiau laisvės rinktis. Kuo valdžia labiau pasitikės savo piliečiais, tuo labiau piliečiai pasitikės valdžia.
Laikas iš esmės pertvarkyti viešąsias paslaugas. Jos, pradedant gydymo įstaigomis ir baigiant darželiais ar mokyklomis, turi būti kokybiškos. Valstybinių paslaugų kartelė neišvengiamai kils, kai nežlugdysime privačių iniciatyvų, kai jas remsime.
Dar svarbiau – turi nekilti abejonių, kad tada, kai reikės, valstybė bus tvirtas užnugaris. Pasitikėjimas valstybe ir saugumas prasideda nuo tokių paprastų dalykų kaip veikiantis trumpasis pagalbos telefonas. Atėjo laikas veikti čia ir dabar – tik mes patys, savom rankom ir savo galva, galime sukurti didesnę Lietuvą.
Eligijus Masiulis yra Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys
