Visada pasisakiau ir pasisakysiu, kad valdžia neturi teisės nurodinėti ir iš kažkur aukštai nuleisti žmonėms savo sprendimų. Lygiai taip pat manau, kad atsakingų valstybės institucijų neveikimas, pasiteisinant, esą čia neįmanoma nieko pakeisti, yra apsileidimo požymis.
Pilietybės klausimu susidūrėme su abiem atvejais. Jau daugelį metų Seime probėgšmais svarstomi Lietuvos pilietybės įstatymo klausimai, o taip pat – mūsų Konstitucijos 12-asis straipsnis, kuris šiandien, deja, smarkiai riboja žmonių galimybes būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės piliečiais (ar išsaugoti savo pilietybę).
Žmonės, iš Lietuvos emigravę po 1990-ųjų ir svetur sukūrę savo gyvenimus, savo šeimas dabar kartais neturi net teorinės galimybės atsigręžti į Lietuvą.
Įvairiais būdais bandyta šią problemą spręsti – nepavyko. Konstitucinis Teismas pagaliau tvirtai pasakė – tėra vienas sprendimas, t.y. keisti pačią Konstituciją. Tą gali padaryti mūsų valstybės piliečiai, išreiškę savo valią referendume.
Nebėra Lietuvoje miesto ar miestelio, kaimo ar gatvės, šeimos ar giminės, kurios nebūtų palietusi emigracija. Žmonės, iš Lietuvos emigravę po 1990-ųjų ir svetur sukūrę savo gyvenimus, savo šeimas dabar kartais neturi net teorinės galimybės atsigręžti į Lietuvą. Nors daugeliui to noro yra daugiau nei reikia, kai kuriems jis galbūt dar rusena, kai kuriems – jau užgęsęs.
Nepaisant to, kad dvigubos pilietybės klausimas Lietuvai ypač jautrus, šiandien kelią dvigubai pilietybei atveriančiai iniciatyvai vėl kaišomi pagaliai į ratus. Referendumas net vadinamas pavojingu, įžvelgiamos būtos ir nebūtos grėsmės...
Kas visa tai daro? Tie patys politikai, kurie galvoja žiną geriau nei dauguma šalies gyventojų, turinčių tokį patį Lietuvos valstybės pasą ir įspaudą su valstybės simboliais jame. Tas nenumaldomas noras aiškinti ir reguliuoti...
Pamirštame, kad stipri valstybė turėtų stovėti ant tautos vienybės pamatų. Dviguba pilietybė turėtų būti mūsų visų bendras interesas, todėl turime veikti išvien. Jei matome, kad yra tam tikrų nesutarimų, išorės grėsmių ar pavojų – susėskime, aptarkime tai, raskime sprendimus. Galbūt įvardinkime reikiamus papildomus įstatymo saugiklius (neperlenkiant lazdos, kaip su žemės pardavimu užsieniečiams).
Pamirštame, kad stipri valstybė turėtų stovėti ant tautos vienybės pamatų. Dviguba pilietybė turėtų būti mūsų visų bendras interesas, todėl turime veikti išvien.
Turime vienodai vertinti visus savo piliečius, stiprinti jų ryšį su Lietuva, kaip įmanoma įtraukti į Lietuvos politinį ir ekonominį gyvenimą. Nesvarbu, kur lietuviai begyventų – Korke ar Klaipėdoje, Vašingtone ar Vilniuje, Tauragėje ar Tromsėje.
Šiais laikais nebėra sienų – žmonės laisvai keliauja, laisvai renkasi, kokias šeimas kurti, kur ir kokį darbą turėti ir ką po darbų veikti.
Todėl leiskime jiems patiems spręsti, ar jie, jų artmieji ir giminaičiai, esami ar buvę kaimynai nori turėti ir išsaugoti lietuvišką pasą. Sau ir savo vaikams, kurie gimė užjūriuose ar už vandenynų. Leiskime tautai pasakyti – mes norime prisidėti didesnės ir stipresnės Lietuvos.
Visiems, kas jau dabar verkšlena, kad referendumas neįvyks, norėčiau pasakyti – tai priimkime sprendimą ir kartu įdėkime visas pastangas, kad pavyktų. Kad galėtume per 2016 metų spalio 9-ąją vyksiančius Seimo rinkimus ateiti ir balsuoti Lietuvai išskirtinai svarbiu klausimu.
Vietoje išvados siūlau pasižiūrėti į statistiką, kuri aiškiai parodo, kiek per pastaruosius metus netenkame Lietuvos piliečių ir nuolatinių gyventojų mūsų šalyje. Su skaičiais nepasiginčysi.
Eligijus Masiulis yra Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys
