Mokytojų etatinio darbo užmokesčio modelio diegimas sukėlė daug diskusijų tarp mokytojų ir mokyklų vadovybių. Mokytojai bijo dėl darbo krūvio sumažėjimo, dėl to, kaip pasikeis jų atlyginimai po naujojo atlyginimų skaičiavimo modelio įdiegimo. O mokyklų vadovybė „pasiraitoja rankoves“ labai greitam naujovių įvedimui. Natūraliai mokyklų bendruomenėms kyla klausimas, kam viso to reikėjo ir kaip su tuo reikės gyventi.
Per kelis pastaruosius dešimtmečius susiklosčiusi situacija švietimo srityje nėra naudinga nei mokiniams, nei mokytojams. Todėl reformos būtinybės neginčija nei mokyklos, nei švietimo skyriai, nei Švietimo ir mokslo ministerija – reformos iniciatorė ir įgyvendintoja.
Švietimo situacija Lietuvoje keičiasi dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, daug įtakos turi mažėjantis mokinių skaičius – nuo 2001 iki 2018 m. mokinių skaičius sumažėjo net 46 proc. Antra, gyventojų persikėlimas iš kaimo vietovių į miestus. Trečia, mažai studentų universitetuose pedagoginių studijų kryptyse ir dėl to mažas jaunų mokytojų skaičius mokyklose. Ketvirta, didelė mokytojų, kuriems yra daugiau nei 50 metų, dalis. Dėl šių pokyčių kinta ir mokytojų darbo kasdienybė. Ne vieną kartą pedagogai įvardino įvairius sunkumus, dėl kurių negali užsidirbti pakankamo atlyginimo: mažas pamokų skaičius, didelis darbo krūvis, daugybė papildomų darbų, už kuriuos nėra atlyginama, neapibrėžtos darbo užduotys, dideli skirtumai tarp mokytojų darbo krūvio, atlyginimas, priklausantis daugiausia nuo pamokų skaičiaus.
Smart Continent LT atliktais vertinimais, vidutinis mokytojo darbo užmokestis „į rankas“ 2017 m. buvo vos 572 eurai, o 39 proc. mokytojų 2017–2018 m. turėjo mažiau nei 18 pamokų per savaitę. Skaičiai kalba patys už save – kol mokytojų vidutinis atlyginimas nepadidės, ši profesija netaps patraukli ne tik jauniems mokytojams, bet ir skatins jau dirbančius mokytojus galvoti apie darbo keitimą. Vis dėlto ne tik skaičiai verčia susimastyti apie mokytojų darbo užmokesčio pokyčius. Mokytojai vardija kitas užduotis, kurias privalo vykdyti ne pamokų metu: jie susitinka su tėvais, rengia susirinkimus, dalyvauja mokyklų vidiniame įsivertinime, rengia planus, vadovauja metodinėms grupėms, organizuoja ekskursijas, pildo įvairias ataskaitas ir vykdo daugybę kitų darbų... Tačiau už šiuos darbus jiems nėra atlyginama arba skiriama iki 2 val. per savaitę. Vadinasi, dalis mokytojų gali išvis negauti valandų papildomiems darbams atlikti, o tie, kurie jų gauna, teigia, kad jų kiekis yra nepakankamas.
Be to, mokytojai kalba ir apie netolygų valandų paskirstymą: vieniems suteikiamas maksimalus valandų skaičius, kai kiti dirba nepilnu krūviu. Čia atsiranda ir mokytojų kvalifikacinės kategorijos problema – mokytojų veikla neatitinka jų įgytos kvalifikacinės kategorijos. Pavyzdžiui, mokytojai-metodininkai privalo ne tik tiesiogiai dirbti su mokiniais pamokų metu, tačiau taip pat vykdyti metodinę veiklą. Deja, praktika mokyklose yra kitokia: mokytojai-metodininkai, kurie dažnai yra patyrę, turi maksimalų pamokų skaičių, o metodinei veiklai arba skiria labai mažai laiko, arba vykdo tą veiklą už dyką. Tuo metu žemesnės kvalifikacinės kategorijos mokytojams dažnai skiriama mažai pamokų, todėl jų tobulėjimas yra ribojamas, jie neturi galimybės įgyti praktikos. Svarbu pabrėžti ir tai, kad mokytojai nesijaučia gerbiami visuomenėje, mokytojo profesija yra mažai vertinama, kartais pedagogai netgi patiria patyčias iš tėvų ar mokinių dėl mažo atlyginimo. Taigi susiklosčiusi padėtis mokyklose yra tikrai sudėtinga, todėl siekiant palengvinti mokytojų gyvenimą įvedamas naujasis darbo apmokėjimo modelis.
Netylant kalboms dėl kitų darbų vertės mokymo procese, tiek mokytojai, tiek mokyklų vadovai turėti apsvarstyti, ar papildomi darbai leidžia gerinti ugdymo kokybę.
Keičiant mokytojų darbo apmokėjimo tvarką pereinama nuo tarifinio atlygio prie etatinio darbo apmokėjimo. Pabrėžtina, kad pagrindinis reformos tikslas nėra mokytojų atlyginimų didinimas, o sistemos subalansavimas, vienodo dydžio atlyginimas už visus mokytojų dirbamus darbus, jaunų mokytojų pritraukimas į mokyklas. Jau nuo šių metų rugsėjo 1 d. mokytojo etatą sudarys 1512 val., nepriklausomai nuo to, kokį stažą turi mokytojas ar kokia jo kvalifikacinė kategorija. Vertėtų pabrėžti, kad etatinis darbo apmokėjimo modelis nereiškia, jog kiekvienam mokytojui turi būti sukurtas „pilnas“ etatas; kaip ir iki šiol, dalis mokytojų dirbs nepilnu krūviu.
Naujasis modelis leidžia greitai ir nesudėtingai apskaičiuoti darbo užmokestį. Mokytojo etato valandos gali būti skiriamos trims pagrindinėms veiklų rūšims: pamokoms vesti, pamokoms pasiruošti ir dirbti mokyklos bendruomenės labui. Nepaisant daugybės abejonių dėl to, kuris gi darbas bus pats svarbiausias, svarbu atsiminti, kad mokytojo paskirtis – mokyti vaikus, o visi kiti papildomi darbai yra skirti tam, kad mokymo kokybė būtų kuo geriausia.
Todėl po reformos, kaip ir iki jos, pagrindinė mokytojo veikla – tiesioginis darbas su vaikais. Netylant kalboms dėl kitų darbų vertės mokymo procese, tiek mokytojai, tiek mokyklų vadovai turėtų apsvarstyti, ar papildomi darbai leidžia gerinti ugdymo kokybę, t.y., ar jie galiausiai bus naudingi mokiniui. Čia turbūt ir slypi atsakymas į klausimą: kur šioje reformoje kalbama apie mokinį?
Kitas dažnai užduodamas klausimas vykstant reformai – iš kur atsirado etatinio apmokėjimo idėja? Visų pirma, mokytojai liko vieninteliai biudžetinių įstaigų darbuotojai, kuriems taikomas tarifinis atlygis. Antra, pasižvalgykime į kitas šalis. Štai Estija – Baltijos šalis, kuri visada bent vienu žingsniu aplenkia Lietuvą. Būtent Estijoje jau nuo 2013 m. įvykdyta analogiška reforma, kuri pakeitė nuo sovietinių laikų likusią mokytojų darbo užmokesčio sistemą ir įteisino etatinį darbo apmokėjimą.
Lietuvių pamėgta ir dažnai kaip geras pavyzdys minima Jungtinė Karalystė, kurioje mokytojo etatą sudaro 1256 valandos per metus, apimančios tiek pamokas, tiek įvairias kitas užduotis, vykdomas mokytojų. Išsivysčiusi ir turtinga Austrija, kurioje suvienodintas atlygis įvairių tipų mokyklose ir įvestas metinis darbo valandų kiekis. Taigi Lietuva nėra vienintelė šalis, įvedusi etatinio darbo apmokėjimo modelį, atvirkščiai, mūsų šalis yra viena iš pažangių šalių, kurios siekia teigiamų pokyčių keisdama mokytojų atlygio sistemą.
Be abejo, kalbėti apie reformos sėkmę arba nenusisekimą yra gerokai per anksti. Pedagogai ir mokyklų vadovai garsiai kalba, jog per greitai, per mažai laiko pasirengti, įgyvendinti. Todėl siekdama pagelbėti mokyklų bendruomenėms įsidiegti naująjį modelį, Smart Continent LT (Švietimo ir mokslo ministerijos užsakymu) vykdė viešąsias konsultacijas, kuriose dalyvavo mokyklų vadovai, mokytojai ir švietimo skyrių specialistai, rengė mokymus mokyklų vadovams, kurių metu pristatė mokyklų vadovams skirtą mokytojų etatų skaičiuoklę, leidžiančią sėkmingai suplanuoti mokytojų krūvius, taip pat parengė darbo užmokesčio skaičiuoklę mokytojams. Atlyginti už papildomą darbą pedagogams dar šiemet iš valstybės biudžeto papildomai bus skirta 17,4 mln. Eur. Iš viso per ateinančius dvejus metus reformai įgyvendinti numatyta skirti 95 mln. Eur.
Pokyčiai visada sukelia daug nežinomybės, sukuria papildomų darbų, reikalauja dialogo, kartais netgi audringos diskusijos, tačiau jie atskleidžia taip pat silpnas sistemos vietas, suteikia galimybę jas tobulinti, iš naujo apgalvoti, susitarti, keisti nusistovėjusius – kartais žalingus organizacijoms – darbo įpročius. Taigi, ar visada reikia bijoti pokyčių? O galbūt šį kartą, įgyvendinant šiuos pokyčius, vertėtų pamastyti, kaip šie pokyčiai gali padėti man ir mano mokyklai tobulėti?
Elžbieta Germanovič yra „Smart Continent“ projektų vadovė.
