Kaip ir visose demokratinėse valstybėse, Lietuvoje vadovaujamės Konstitucija, priimtais įstatymais ir ratifikuotais dokumentais, įskaitant – Tautinių mažumų konvenciją. Pastaroji apibrėžia, kad šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę vardą ir pavardę vartoti mažumos kalba ir kad jie oficialiai būtų pripažinti pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas.
Tikiu, kad sutarsime: visi Lietuvos piliečiai yra lygūs, nepriklausomai nuo to, kokiai tautai jie save priskiria, už ko ištekėjo ar kokios tautybės yra jo tėvai. Mūsų šalis yra turtinga savo piliečių įvairove – vien sostinėje gyvena 128 tautybių atstovų.
Pirmiausia pažvelkime šiek tiek į istoriją. Žinoma, nesivelsime į tai, kaip buvo prie caro, tačiau 1938 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Pavardžių įstatymą, kuriame rašoma: „nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei jis to pageidauja, ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas.“
Ką gi tai reiškia? Ogi tai, kad jau tarpukariu egzistavo suvokimas, kad originalus asmenvardžių rašymas niekaip nekenkia lietuvių kalbai.
Sovietų Sąjungoje visus bandė sulyginti pagal tą patį kurpalį. Tačiau nepamirškime, kad net sovietmečiu veikė Kalbos komisija, kuri yra teigusi, kad asmenvardžiai turi būti pateikiami autentiškos formos.
1991 m. sausio 31 d. lietuvybės patriarchas Vytautas Landsbergis pasirašė nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečių pase, gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“
Turbūt niekas nedrįs apkaltinti Konstituciją pasirašiusio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko antikonstituciniu požiūriu. Šis teisės aktas galioja ir šiandien.
Kalbos saugumu besirūpinantiems labai norisi priminti, kad 1997 metais Lietuvių kalbos institutas išleido „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“. Ten kalbininkų nuomonė yra aiški – lotyniško pagrindo rašmenų (ir diakritinių) vartojimas svetimvardžiuose niekaip nepapildo, nekeičia lietuvių abėcėlės ir nekenkia kalbai. Svetimvardis neturi jokios įtakos kalbai, jos konstrukcijai.
Raidė yra abėcėlės fonetinis rašto ženklas, taip pat kalbos garso rašmuo. Paprastai kiekvieną garsą žymime atskira raide, bet kartais raidžių žodyje yra daugiau nei garsų. Varde ir pavardėje raidė tėra kodas, taikomas asmens tapatybei identifikuoti, panašiai kaip asmens kodas. Įstaigose, lėktuvuose, pareigūnams mes rodome dokumentą, niekada neskaitome pavardės, o pareigūnai nesivargina tarti pavardžių. Valstybinė kalbos komisija antrina, kad originalo kalba pavardė turi būti rašoma pagrindiniame paso puslapyje.
Kritikai siūlo alternatyvą – rašykime antrajame paso puslapyje. Teisininkai patvirtins – visi paso puslapiai vienodai svarbūs. Tačiau tai tik sudarys papildomą painiavą – tam pritaria Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, teigiantis, kad apribojimai vardo ir pavardės rašybos pase yra neteisėti.
Kiek nepatogumų tai sukelia kasdieniame gyvenime mūsų pačių piliečiams, prirašyta ir kalbėta labai daug. Deja, empatijos tuos nepatogumus patiriantiems niekas nedemonstruoja. Gink Dieve, įšliauš į pagrindinį paso puslapį kokia W, o jei dar diakritinė, tai ištiks mūsų kraštą Sodomos ir Gomoros likimas. Sustokime sekundėlei, nurimkime ir pagalvokime – ar tikrai?
Kiekvienas ieško sau sektinų pavyzdžių, bet esu įsitikinusi, kad žvilgčioti į tautinių nesantaikų kamuojamą Latviją, kurios piliečiai kovoja už savo teises tarptautinėse institucijose, nėra tikslinga.
Į gilias valstybingumo tradicijas turinčias Daniją ar Italiją migruojantys lietuviai patvirtins – pripažintoms tautinėms mažumoms leidžiama rinktis, ar jos nori rašyti asmenvardžius su diakritiniais ženklais asmens dokumentuose, ar ne.
W kritikams visiškai eretiškai skambės didžiausios Europos šalies pavyzdys. Vokietijoje kiekvienam tautinės mažumos atstovui suteikiama teisė pagal anksčiau galiojusią tvarką užregistruotą pavardę suderinti su tos mažumos kalbos ypatumais. Tai daroma arba išverčiant pavardę į mažumos kalbą (jeigu pavardė turi apibrėžtą reikšmę), arba suderinant ją su mažumos kalbos fonetinėmis ypatybėmis. Tokiai procedūrai atlikti pakanka asmens pareiškimo civilinės būklės įrašų darbuotojui. Už pavardės pakeitimą mokestis neimamas. Tarnybinėse instrukcijose civilinės būklės registravimo įstaigų ir jas kontroliuojančių institucijų darbuotojams yra nurodyta, kad būtų tiksliai užrašomi pavardėse ir kituose žodžiuose esantys diakritiniai ženklai (kirčiai, apostrofai ir kt.). Ko gero, pagrindimas dėl rašybos yra diskutuotinas, tačiau pagarba savo piliečiui yra siektina.
Tausokime kalbą kasdieniame gyvenime, skatinkime skaityti ir rašyti taisyklingai valstybine kalba, be gailesčio meskime barbarizmus. Bet, dėl Dievo meilės, nepainiokime kalbos ir žmogaus vardo! Lygiateisis pilietis – vieningos, ekonomiškai stiprėjančios valstybės bei laimingos ir klestinčios visuomenės garantija.
Elžbieta Žurovska-Puodžiūnienė yra socialdemokratė, LSDP Vilniaus miesto skyriaus Lygių galimybių ir žmogaus teisių komisijos pirmininkės pavaduotoja.
