Licencijavimą numatantis įstatymas priimtas dar 2006 m. ir turėjo įsigalioti 2010 m., tačiau buvo nukeltas į 2013 m. Iš viso yra 405 socialinių paslaugų įstaigos, o per pusantrų metų nuo licencijavimo pradžios vos ketvirtadalis jų sugebėjo gauti licencijas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, trečdaliui licencijos neturinčių įstaigų būtų itin sudėtinga atitikti reikalavimus ir gauti licenciją.
Nors liko tik šeši mėnesiai gauti licencijai, tačiau dalis įstaigų net nėra užsiregistravusios specialioje elektroninėje sistemoje, kurioje tvarkomi dokumentai licencijai gauti. Pasirodo, įstaigos nesiregistruoja ne dėl to, kad nemokėtų naudotis informacinėmis technologijomis (nors pasitaiko ir tokių atvejų), bet dėl to, kad negali įgyvendinti iškeltų aukštų reikalavimų.
Tuometinės Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patvirtintos socialinės globos normos sudarytos iš 143 reikalavimų, kurie netelpa į 10 puslapių. Jos privalomos visiems senelių ir suaugusių žmonių su negalia globos namams.
Įstaigos nesiregistruoja ne dėl to, kad nemokėtų naudotis informacinėmis technologijomis (nors pasitaiko ir tokių atvejų), bet dėl to, kad negali įgyvendinti iškeltų aukštų reikalavimų.
Pavyzdžiui, higienos normose numatyta, kad minimalus gyvenamųjų patalpų plotas vienam įstaigos gyventojui yra 5 m2.
Jeigu plotas yra per mažas, teks arba didinti įstaigos plotą, arba dalį įstaigos gyventojų ar globotinių perkelti kažkur kitur.
Abiem atvejais, įstaigos finansinė padėtis pablogėtų: pirmu atveju, ploto didinimas kainuoja, bet papildomų pajamų neatneša, antru atveju, įstaigos gyventojų skaičiaus mažinimas reiškia mažiau pajamų. Pasitaiko, kad įstaiga negauna licencijos, nes iki reikiamo ploto 1 gyventojui trūksta vos keliolikos kvadratinių centimetrų.
Būna ir tokių atvejų, kai nevalstybiniai senelių globos namai negali gauti licencijos vien dėl to, kad mediniame pastate neturi keltuvo į antrą aukštą, o yra tik laiptai. Toks keltuvas kainuoja ne vieną tūkstantį litų. Ką daryti senyvo amžiaus žmonėms, jei sausio mėnesį bus priversti ieškoti kitos gyvenamosios vietos ir ypač jei tokių jų miestelyje apskritai nėra?
Įstaigos gali negauti licencijos ir todėl, kad jose trūksta vieno ar kelių etatų. Ką daryti tokių įstaigų vadovams, jeigu didelio atlyginimo mokėti negali, o be papildomų darbuotojų įstaiga bus priversta užsidaryti?
Anot valdžios, licencijavimo tikslas – užtikrinti vienodą paslaugų kokybę socialinių paslaugų įstaigose. Tačiau pats licencijavimas tapo nekokybiškos valdžios teisėkūros pavyzdžiu. Tam, kad teisės aktas būtų kokybiškas, visų pirma turėtų būti tinkamai įvertintos jo pasekmės. Tačiau ar įvedant licencijavimą, bent buvo suskaičiuota, koks skaičius įstaigų privalės gauti licencijas?
Matydamas, kad didelė dalis įstaigų dažniausiai dėl lėšų trūkumo nesugeba įgyvendinti pernelyg griežtų reikalavimų licencijai gauti, Seimas susizgribo taisyti Socialinių paslaugų įstatymą.
Pataisose, kurias ketinama priimti liepos 10 d., numatyta šiek tiek palengvinti licencijavimo tvarką. Tačiau atsisakoma ne institucijoms licenciją užkertančių minimalių ploto ir etatų reikalavimų, o biurokratinių formalumų, tokių kaip steigimo dokumentų ar strateginės veiklos plano pateikimo. Tad toms įstaigoms, kurios neatitinka minimalių ploto ir etatų reikalavimų, Seimo numatytos pataisos situacijos nekeičia. Teigiama nebent tai, kad nuo šiol visi juridiniai asmenys galės teikti socialines paslaugas.
Taigi biurokratinių reikalavimų panaikinimas nereikš, kad visos šiuo metu veikiančios įstaigos sugebės įgyvendinti valdžios nustatytus reikalavimus licencijai gauti. O kas tuomet? Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki šiol neturi plano, ką darytų, jeigu dalis įstaigų negautų licencijų ir dėl to tektų nutraukti veiklą. Ministerijos atstovai tiesiog sako, kad visos įstaigos spės gauti licencijas iki numatyto laiko.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iki šiol neturi plano, ką darytų, jeigu dalis įstaigų negautų licencijų ir dėl to tektų nutraukti veiklą.
Pernelyg griežtas socialinių paslaugų įstaigų reguliavimas pasitelkiant licencijavimą sukūrė tokių problemų, kurių naujosios Seimo ketinamos priimti pataisos neišspręs.
Licencijavimas labai apsunkina socialines paslaugas teikiančių įstaigų veiklą ir galimybę toliau teikti paslaugas.
Nenumaldomai artėjanti dalies įstaigų uždarymo grėsmė skaudžiausiai atsilieps jų gyventojams ir globotiniams, o juk būtent jų interesus licencijavimas ir turėjo apginti.
Emilis Martinavičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnysis ekspertas
