Tačiau tai dinamiška sistema, kurioje žmonės gali klysti, mokytis ir tobulėti. Nėra nubrėžiamos griežtos ribos ir nebandoma apsimetinėti, kad biurokratai gali žinoti kiek ir kokio dydžio mokyklų, klasių, mokytojų ir mokymo priemonių reikia kiekviename Lietuvos kampelyje. Visiškai nesvarbu ar tai krepšelis, ar „vaučeris“, ar stipendija. Vadinti galime, kaip norime. Svarbiausia, kad švietimo įstaigų finansavimas priklausytų ne (tik) nuo sprendimų ministerijoje, bet ir nuo besimokančiųjų pasirinkimo.
Taigi, trumpam net galime pamiršti viską keičiančią krepšelių „revoliuciją“, rinkos dėsnius ir konkurenciją. Tiesiog pripažinkime, kad pagaliau į švietimo finansavimo sistemą įtraukėme ir visos šios sistemos pagrindinio veikėjo – besimokančiojo nuomonę. Pagaliau paklausiame ir studento, ir moksleivio, ir jų tėvų – ką ir kur jie norėtų mokytis. Ir tai yra puiku. Keista, kad išsivadavę iš centriniu planavimu grįstos santvarkos, nepadarėme to iš karto.
Be jokios abejonės neuždrausi politikams žadėti aukso kalnus iš dangaus, užtikrintumą ir saugumą, tačiau visada galime pažvelgti atgal. Kaip valdžios institucijoms sekėsi numatyti artėjančią ekonominę krizę, „planuoti“ ekonomiką?
Studento krepšelis ar valstybės užsakymas?
Be jokios abejonės galima nubraukti daugelio metų darbą, panaikinti krepšelio sistemą ir pereiti prie „valstybės užsakymų“, apie kuriuos jau užsimena naujoji valdžia. Nepamirškime, kad iš tiesų tai būtų toks pat krepšelis, tik ne studento ar moksleivio, o biurokrato rankose – pasikeistų ne pinigai, o besirenkantysis. Nebent būtų nuspręsta visiškai ignoruoti besimokančiųjų skaičių įstaigoje ir pinigus skirstyti pagal mėnulio fazes ar horoskopus.
Pasvarstykime, kaip praktiškai atrodytų skirstymas pagal valstybės užsakymus. Taip, žinoma, būtų sudaromos darbo grupės, komisijos, užsakomi moksliniai tyrimai valstybiniuose moksliniuose institutuose ir ministerijos kabinetuose būtų nuspręsta, koks bus specialybių poreikis po 3-4 metų, universitetams išdalinti valstybės užsakymai. Galbūt Jums tai atrodo logiška. Jeigu taip, siūlau pabandyti tokį orakulišką projektą pristatyti privačioje rinkoje – juk daug kas norėtų žinoti, kaip atrodys darbo rinka po 4 metų. Esu tikras, kad jeigu nebūsite išprašytas pro duris kaip visiškas beprotis, tai išlydėtas su ironiška šypsena – tikrai. Todėl, kad tokių dalyku numatyti tiksliai tiesiog neįmanoma.
Be jokios abejonės neuždrausi politikams žadėti aukso kalnus iš dangaus, užtikrintumą ir saugumą, tačiau visada galime pažvelgti atgal. Kaip valdžios institucijoms sekėsi numatyti artėjančią ekonominę krizę, „planuoti“ ekonomiką? Pažiūrėjus į darbo biržos 2007 metų prognozes (įsidarbinimo galimybių barometrą darbininkams) 2008 metams, perspektyviausios specialybės Vilniaus apskrityje buvo: plytų mūrininkai, betonuotojai, plataus profilio statybininkai, elektrikai. Neprisimenantiems, 2008 metais Lietuvoje ir visame pasaulyje prasidėjo ekonominė krizė, statybų burbulas subliuško ir šis sektorius labai stipriai sumažėjo. Štai jums ir paklausiausių profesijų prognozė. Jeigu valdžios institucijos sugeba taip stipriai prašauti prognozuodamos darbo rinkos poreikius po vienerių metų, galime tik įsivaizduoti kaip juokingai atrodytų 3-4 metų prognozės.
Iš kitos pusės, ką reiškia valstybės užsakymas? Ar valstybė užsakiusi 100 žemės ūkio ar kitos srities specialistų vėliau įsipareigos juos įdarbinti, steigs valstybės įmones, kolūkius? Vadovaujantis logika, kad valdžia geriau už rinką žino specialybių poreikį, lengvai galima nukeliauti ir iki valstybės užsakymų maisto gamyboje (juk maistas labai svarbu), pramonėje, kultūros srityje...
Ekonomika švietime
Viešojoje erdvėje dažnai išgirstame kaltinimus, kad krepšeliai yra ekonomistų nesugebėjimo suprasti švietimo sistemos sudėtingumą pasekmė. Teigiama, kad švietimas nėra tik paslaugų pasiūla ir paklausa, kad negalima žiūrėti į švietimą tik iš ekonominės pusės. Tai visiška tiesa, švietimas yra labai sudėtinga ir svarbi paslauga, nuo švietimo kokybės priklauso ateities kartų išsilavinimas, produktyvumas. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad besiskundžiantys ekonominių dėsnių taikymu švietime, tai daro tik tada, kai yra sprendžiamos problemos, bandoma efektyviau skirstyti resursus. Juk finansavimo didinimas taip pat ekonominis sprendimas, tačiau turbūt nesame girdėję besiskundžiančių didėjančiais atlyginimais. O juk logika ta pati, jeigu jau ekonomikos dėsniai šioje srityje negalioja, tai gal pinigų iš viso nereikia? Kam tada reikalingi atlyginimai, transportas, pastatai? Juk tai materialus pasaulis... Jeigu pripažįstame, kad šventa dvasia gyvas nebūsi, turime pripažinti, kad ekonomikos dėsniai galioja ir švietime.
Nors krepšelių sistema sulaukia daug kritikos, ji naudinga didžiajai daliai švietimo sistemos dalyvių. Besimokantieji turi pasirinkimo laisvę, geriau dirbantys gali daugiau užsidirbti, plėstis, diegti inovacijas. Politikams ir biurokratams krepšelis patinka, nes nereikia priiminėti skaudžių ir nepopuliarių sprendimų, rinktis – kurias švietimo įstaigas jungti, o kurias uždaryti dėl mažėjančio besimokančiųjų skaičiaus. Taigi krepšelis yra savotiškas atpirkimo ožys, beasmenis objektas, kuriam verčiama kaltė už nepatinkančius procesus. Juk krepšelių sistema iš tiesų yra tik resursų paskirstymo mechanizmas, jis savaime nereiškia nei lėšų didinimo, nei mažinimo, nei sunkių, nei gerų laikų.
Darbų daug
Vietoje kalbų apie socialistinio rytojaus statymą iš valstybės užsakymu iškeptų plytų, galima padaryti daug gerų darbų. Būtų labai naudinga suteikti mokymo įstaigų vadovams ir pedagogams daugiau laisvės skirstyti resursus ir prisitaikyti prie demografinių ir ekonominių pokyčių. Svarbu reformuoti sustabarėjusią, edukacinių funkcijų beveik neatliekančią profesinio mokymo sistemą. Reikia svarstyti ir apie Konstitucijos tobulinimą, jeigu ji iš tiesų verčia mus diskriminuoti privačias mokyklas ir universitetus. Darbų daug.
Emilis Ruželė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas