Didmiesčių rinkėjai su kiekvienais metais tampa vis labiau atsparesni pigiam populizmui. Čia jau reguliariai laimi kartais rūgšti, bet būtina realybė. Čia rinkėjai tiki savo pažadus įgyvendinančiais liberalais, o ne kartą per metus ledus mėtančiais kunigaikščiais.
Jau beveik du dešimtmečius esu liberalių – laisvų ir už savo gyvenimą atsakingų – rinkėjų atstovas. Daugiau ne pusę to laiko teko dirbti Kauno mieste, ketverius metus liberalų principus gyniau Seime.
Būtent Seime teko susidurti su akivaizdžiais pavyzdžiais, kai daugelis kolegų puikiai suvokia diskutuojamo klausimo esmę, tačiau vietoj sudėtingų, bet reikalingų sprendimų pasuka populizmo keliu ir imasi kovos prieš neegzistuojančius malūnus.
Didmiesčių rinkėjai su kiekvienais metais tampa vis labiau atsparesni pigiam populizmui. Čia jau reguliariai laimi kartais rūgšti, bet būtina realybė.
Apie patirtį
Darbo Seime metu beveik pora metų teko skirti gilinantis į specifinio teisinio reguliavimo azartinių lošimų sritį.
Darbo grupėje, kurią sudarė visos „politinės vaivorykštės“ spalvos, sugebėjome parengti tokį naujos redakcijos Azartinių lošimų įstatymo projektą, kuriam pritarė ne tik Vyriausybė, bet ir visos (!) šakinės lošimų organizatorių asociacijos.
Paradoksalu, tačiau jau 2011 metais Seime sudarant darbo grupę buvo akivaizdu, kad padėtis panaši į automobilį be vairo. Nei Finansų ministerija, nei priežiūros institucija neturėjo jokių statistiškai patikimų duomenų apie padėtį lošimų sektoriuje. Visame pasaulyje naudojamos ir lošimų paplitimo mastą rodančios DSM-IV ar SOGS metodikos mūsų šalyje net ir šiandien yra naujiena.
Vietoj patikimų mokslinių tyrimų biurokratinis aparatas naudoja finansinių rezultatų duomenis ir eklektiškai juos interpretuoja pasiremiant vis kitos šalies praktika. Tai, kad lošimų reguliavimui būtina sistema ir vienoje valstybėje taikoma priemonė gali būti visiškai netinkama kitoje – ne Finansų ministerijos specialistų verta abejonė.
Ar verta minėti, jog priežiūros tarnyba net nebando nagrinėti lošimų sukeliamų problemų priežasčių, o tenkinasi vien simptomų registravimu? Tada ir 100 eurų, ir visą gyvenimą pralošę asmenys yra tik lygiaverčiai statistiniai vienetai.
Tokia praktika sudarė prielaidas galybei problemų – inovacijų prasme pasenęs dar 2001 metais priimtas įstatymas, įvairiomis formomis Lietuvoje plintantys nuotoliniai lošimai (jie iki šiol yra neteisėti), skirtingų lošimo rūšių rizikos formų ignoravimas arba hiperbolizavimas, menką priežiūros institucijos (Lošimų priežiūros tarnybos) darbuotojų kompetencija, netolygus lošimų formų apmokestinimas (o kai kur apskritai nefiksuojamos pajamos), perteklinė lošimų pasiūla didmiesčiuose ir beveik pusėje šalies savivaldybių – itin ribota (dažniausiai tik loterijos ir neteisėti lošimai).
Ar šiandien, prabėgus 4 metams, šios problemos išnykę? Deja, ne...
Apie manipuliacijas „rinkėju“
Ką šiandien apie azartinius lošimus gali pasakyti paprastas rinkėjas? Jeigu ieškotume viešos informacijos, rastume tik liūdnas Jono Radzevičiaus tipo istorijas, kurių moralas paprastas: „jeigu loši – visą gyvenimą praloši“.
Liberalų drąsa kalbėti tiesiai ir atvirai – kiekvieną reiškinį ir problemą matyti iš įvairių pusių – yra tiesiausias kelias į rinkėjų pasitikėjimą.
Ar toks azartinių lošimų juodinimas yra priimtinas man? Ne. Ar lažybose šimtais ir tūkstančiais dalyvaujantys sporto gerbėjai pritartų tokiai užkietėjusių „biurokratinių davatkų“ pozicijai? Ne.
Todėl ir manau, jog liberalų drąsa kalbėti tiesiai ir atvirai – kiekvieną reiškinį ir problemą matyti iš įvairių pusių – yra tiesiausias kelias į rinkėjų pasitikėjimą.
XXI amžiuje kiekvienas save gerbiantis ir bent kiek pasaulio matęs pilietis žino, jog lošėjų deginimas ant laužų – net ne sovietinė, o viduramžių praktika. Paklauskite bet kurio emigranto Didžiojoje Britanijoje, ar jis turi rodyti savo asmens kortelę, kai vietiniame alaus bare nori išbandyti laimę čia kabančiame lošimo aparate? Ir paklauskite, ar bent kartą ten kas nors matė lošiantį nepilnametį?
Vakarų praktikoje patikrintų būdų ir priemonių spręsti Lietuvoje suabsoliutinamą „prasilošimo“ problemą – nors vežimu vežk. Tiesa, dar pirmiau reikėtų išsiaiškinti, kiek tų „prasilošusiųjų“ išties yra Lietuvoje.
Ar per gimtadienį pirmą kartą į lošimo namus užėjęs ir čia 100 eurų pralošęs jubiliatas jau „probleminis lošėjas“? Ar dera Finansų ministerijai ir Lošimų priežiūros tarnybai teikiant reguliavimo pasiūlymus remtis vien tik visuomenės nuomonių apklausomis? Kodėl iš sektoriaus surenkamų mokestinių įplaukų nėra atliekami išsamūs situacijos tyrimai, neanalizuojamos realios problemos ir pagal tai neformuojama reguliatoriaus darbotvarkė?
Tikiu sprendimais, kurie pagrįsti tyrimais ir skaičiais, todėl esu tikras, jog liberalai privalo kalbėti tiesiai ir aiškiai. Šiuo – azartinių lošimų – atveju liberalai privalo vadovautis ne fobijomis ir stereotipais, o iki pedantiškumo patikrintais duomenimis.
Pavyzdžiui, negaliu iki šiol suprasti, kodėl loterijos – bene labiausiai paplitusi azartinių lošimų rūšis – Lietuvoje iki šiol yra leidžiamos net vaikams ir paaugliams.
Štai šių metų pradžioje RAIT atliktas tyrimas parodė, jog būtent momentinės ir nacionalinės loterijos 8 iš 10 Lietuos gyventojų yra pirmasis išbandytas azartinis lošimas.
Negaliu iki šiol suprasti, kodėl loterijos – bene labiausiai paplitusi azartinių lošimų rūšis – Lietuvoje iki šiol yra leidžiamos net vaikams ir paaugliams.
Jeigu jau išties rūpinamės jaunimu ir siekiame apriboti galimybę (ir norą) jiems susipažinti su azartiniais lošimais, gal efektyviau būtų „Tele loto“ transliacijas pažymėti S ženklu bei perkelti į nakties laiką, o prie loterijos terminalo reikalauti amžių patvirtinančio dokumento (beje, galiu tik pagirti kolegą Seimo narą Andrių Palionį už panašų pakeitimą siūlantį įstatymo projektą)?
Tokioje situacijoje keistai atrodo pastarosiomis dienomis Finansų ministerijoje surengtas valstybės institucijų specialistų pasitarimas, kur vėlgi pateikta galybė siūlymų „griežtinti“, „tikrinti“, „riboti“, tačiau nesulaukta argumentų, kodėl siūlomos priemonės yra reikalingos, kokias realias (o ne tariamas) problemas jos spręstų, ar tikrai nėra paprastesnių, pigesnių ir geresnį rezultatą užtikrinančių sprendimų? Norėtumėte tyrimų? Deja, teks pasikliauti priežiūros tarnybos specialistų įžvalgumu ir didele (kokių 2-3 metų biurokrato kėdėje) patirtimi.
Ar šiuos argumentus gali suvokti ir suprasti mūsų – liberalių pažiūrų – rinkėjas? Dirbantis, kuriantis, atsakingas už save ir savo šeimą?
Pasiduodami tarybinius laikus primenančioms iniciatyvoms viską drausti, riboti sutinkame gyventi įsikalbėtų baimių pasaulyje. Ne mūsų tai kelias, ne mūsų rinkėjas tokį sau renkasi.
Nesiūlau bėgti nuo atsakomybės, nuo rizikų, klausimų – visi esame išaugę rožinius akinius. Tačiau esu optimistas ir visada tikiu, kad atsiverdami, išnaudodami galimybes visada atrasime jėgų ir išteklių naujiems iššūkiams spręsti. Juk tokį savo gyvenimą kuria liberalus rinkėjas. Jis neužsidaro, nesislepia ir neprašo „didžiojo brolio“ pagalbos vos tik pavasario saulę uždengia šešėlis, ar ne?
Apie rėmėjus
O gal rinkėjai – įgimti kvailiai ir liberalams verčiau „susitarti“ su vienu ar pora lošimų verslo „ryklių“?
Juk politinių partijų finansavimo sausros metu tikrai sudėtinga ieškoti rėmėjų ir pavieniai rinkėjai niekada neatneš tokių sumų, kurias galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, viena stambiausių reklamos užsakovių šalyje (neoficialiai kalbama, jog „Olifėja“ viena reklamai kasmet išleidžia iki 10 mln. eurų!).
Ar ne dėl šios priežasties vienas plačiai žinomas pokerio žaidėjas (ir vienos didžiausių Lietuvoje lažybų bendrovės savininkas) tapo vienos liberalios partijos veidu ir, kalbama, bus paskirtas partijos Kauno miesto skyriaus pirmininku?
Kas galėtų paneigti, jog artimai su šiuo asmeniu susijusio „Poker Stars“ milijonai, rėmę šalies krepšinio rinktinę, per trečias rankas nefinansuos būsimos šios partijos rinkimų į Seimą kampanijos? Gal kas matė šios partijos poziciją nuotolinių lošimų kontekste?
Tokią partijos poziciją būtų lengva „pagrįsti“ jau šiandien viešoje erdvėje mėtomais populistiniais pažadais. Liberalai galėtų vaizduoti besirūpiną „eiliniais piliečiais“, jų psichologine sveikata, turtu ar dar kuo nors. Liberalai galėtų imtis priemonių „veržti“ visų partijos rėmėjų konkurentų verslus.
Galėtų sakyti, kad būtent anie kalti dėl visų prasilošusiųjų (skaičių, žinoma, nerodant, nes realybė iš tokių kalbų pasijuoktų). Galėtų siūlyti (pavyzdžiui, socialdemokratų šįkart gėdingai praloštame Alytuje anksčiau jame išrinktas socialdemokratas Julius Sabatauskas tai dabar ir siūlo) steigti „probleminių lošėjų registrą“, privalomą gal net „Laivų mūšio“ žaidimo automatų savininkams.
alėtų sudarinėti įvairiausias biurokratines kliūtis (pavyzdžiui, reikalauti visų vietos religinių bendruomenių pritarimo eilinio lažybų punkto steigimui). Ar tiesiog įstatymu uždrausti atskiras lošimų rūšis kaip kultūriškai nepriimtinas.
Privalomi lošėjų registrai, sveikų piliečių teisiu ribojimai (privalomai registruojant ir kitaip sekant), kas siūloma neturint duomenų apie realią padėtį ir remiantis tik fobijomis apie neva egzistuojančias problemas, nesukurs jokios naudos.
Tokia praktika – imti pinigus iš „ryklių“ ir naikinti jiems trukdantį „mailių“ – šiandien de facto lošimus valdančių „Tvarkos ir teisingumo“ partijos veikėjų gyvenimo logika.
Tokia kova tik sukurtų „aktyvaus darbo“ įvaizdį, o gerokai aktualesnės skylės lošti internete liktų (pavyzdžiui, Latvijos priežiūros institucija stebi ir riboja beveik pusantro tūkstančio nuotolinių lošimų organizatorių). Pertekliniai reikalavimai lietuvišką verslą priverstų trauktis, mažėtų darbo vietų, valstybė tas pačias problemas turėtų spręsti jau iš sumažėjusio mokestinių pajamų srauto.
Tik bėda, jog tokia praktika – imti pinigus iš „ryklių“ ir naikinti jiems trukdantį „mailių“ – šiandien de facto lošimus valdančių (nors gėdingai iš finansų viceministro posto ir išspirtų) „Tvarkos ir teisingumo“ partijos veikėjų gyvenimo logika. Aš jau neminiu, kad tokia „praktika“ generuoja kitas ilgalaikes makroekonomikos problemas.
Kodėl vis mažesnę dalį tarp lošimų organizatorių sudaro lietuviško kapitalo įmonės? Kodėl Lietuvoje lošimų lyderiai stambėja, kai Europoje skaičiumi dominuoja smulkūs organizatoriai? Kokią įtaką tai daro Lietuvoje kuriamoms darbo vietoms? Kam naudingi pertekliniai barjerai, užkertantys galimybes smulkiajam lietuviškam verslui, kuris bent mažesniuose šalies rajonuose galėtų siūlyti įvairesnes pramogas, naujas alternatyvas laisvalaikiui?
Nejaugi vakare į kokio Vokietijos kaimelio kavinę susirinkantys senjorai ir emocingai braukantys bingo lošimo langelius, yra didesnis pavojus visuomenei, nei Lietuvoje įprastas pasyvus sekmadienio vakaras stebint televizoriuje krentančius „Tele loto“ kamuoliukus?
Apie laisvę ir atsakomybę
Liberalai turi kalbėti tiesiai ir atvirai. Nes atvirai kalbėdami mes – liberalai – visada sulaukiame rinkėjų pripažinimo.
Mes turime matyti ir įvertinti lošimų grėsmes. Mes turime reikalauti faktais ir tyrimais pagrįstų sprendimų. Negalime dėl valstybės tarnautojų klaidų ir nekompetencijos aukoti tų 99 proc. ir daugiau gyventojų, kuriems lošimai – nuosaiki pramoga, lengvas kelias išbandyti adrenalino dozę ar tiesiog smagiai draugų būryje praleisti laiką. Liberalus rinkėjas visada išgirs rimtus, faktais pagrįstus argumentus ir nuspręs pats.
Politinės valios kalbėti tiesą neturintys konservatoriai ar socialdemokratai mums nėra sektinas pavyzdys. Didmiesčių rinkėjai tai dar kartą parodė itin aiškiai.
Todėl bandymai sudėtingus klausimus, kaip azartiniai lošimai, stumti į pakraštį, radikalizuoti ir stigmatizuoti – ne liberalų kelias. Turėkime drąsos net apie sudėtingus klausimus kalbėti tiesą ir rinkėjai galės pasitikėti. Neimituokime „rūpesčio rinkėju“, o iš tiesų juo rūpinkimės.
Erikas Tamašauskas yra Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) narys
