Audrius Jurgelevičius: Etatinis mokytojų darbo apmokėjimas: pirmojo mėnesio pamokos

Neabejotina yra tai, kad ši reforma supurtė metai iš metų stagnuojančią Lietuvos švietimo sistemą. Visą rugsėjį viena po kitos į dienos šviesą ėmė kilti problemos, kurias dešimtmečiais glaistė ankstesnieji visų politinių pakraipų šalies švietimo strategai.

Kaip ir buvo prognozuojama, didžiulis kliuvinys sklandžiai įvesti etatinį mokytojų darbo apmokėjimą tapo menkos mokyklų vadovų teisinės žinios ir jų nemokėjimas tartis su mokytojais. Apie tai, kad nemaža dalis šalies mokytojų dirba be darbo sutarčių, o pasirašytose nėra įrašyti privalomai teisės aktais numatyti dalykai – darbo laiko norma ir atlyginimas – profesinės sąjungos mušė pavojaus varpais nuolat.

Ir tik etatinio apmokėjimo įvedimas paskatino mokytojus atidžiau pažiūrėti į darbo sutartį, kaip į pagrindinį jų darbo santykius reguliuojantį dokumentą. Pagaliau švietimo profesinių sąjungų raginimus tinkamai sutvarkyti mokytojų darbo sutartis išgirdo ir Švietimo ir mokslo ministerija, raštu ir per savo samdytus konsultantus aiškiai nurodžiusi kas turi būti įrašyta šiuose dokumentuose.

Tačiau pasirodė, kad vien nurodyti neužtenka. Paaiškėjo, kad mokyklų vadovams per pirmąjį mokslo metų mėnesį sunkiai sekėsi tiek susitarti su mokytojais dėl darbo funkcijų, tiek ir teisingai suskaičiuoti jų darbo valandas. Nors apie būtinumą mokyklose tartis kalba visi strateginiai švietimo dokumentai, įskaitant ir visų liaupsinamą Geros mokyklos koncepciją, tačiau kalbas paversti darbais daugeliu atvejų virto neįveikiama kliūtimi.

Visą rugsėjo mėnesį mokyklose Darbo kodekse numatytas informavimo ir konsultavimo su darbuotojų atstovais procedūras keitė menkai struktūrizuotas direktorių kalbėjimas su atskirais mokytojais ar tiesiog su savimi. Iš vidaus žinantiems lietuviškos mokyklos realybę tai nebuvo didelė staigmena, tačiau šalies švietimo valdžiai ši aplinkybė prilygo šokui.

Kitkuo negalima paaiškinti tik gerai arba nieko apie mokyklų vadovus girdėti įpratusios publikos ausis rėžusių ministro pirmininko S.Skvernelio ar jo kabineto ministrės J.Petrauskienės viešų pasisakymų apie dalies mokyklų vadovų nekompetenciją. Įtampą mokyklose kėlusį direktorių nemokėjimą tartis su mokytojais, dar labiau kurstė dalies jų nemokėjimas atlikti kelis elementarius aritmetinius veiksmus.

Paradoksaliai skamba, tačiau etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas palietė ir tuos švietimo sistemos darbuotojus, kuriems jis net nebuvo skirtas.

To kompensuoti nepadėjo (o kartais net trukdė!) ir paslaugiai ministerijos pateiktos net kelios internetinės atlyginimų skaičiuoklės. Švietimo profesinės teisininkams ir ekspertams sunkiai sekėsi suvokti kaip 29 pamokas per savaitę vedančiam mokytojui būdavo suskaičiuojamas nepilnas etatas ar 35 savaitinės valandos skirtos pamokoms ir veiklai ruoštis joms, virsdavo 33 etato valandomis.

Visų šių ir kitų skaičiavimo klaidų pasekmė – mažesnis atlyginimas mokytojams ir eilinis jų nusivylimas deklaracijomis apie profesijos prestižą. Tačiau būtumėme neteisūs, jei visus ar bent didžiausius šunis sukartumėme ant mokyklų vadovų pečių. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad dalies savivaldybių vadovai, remdamiesi liūdnai pagarsėjusia telefonine teise, mokyklų vadovams liepė ignoruoti faktą, kad 2018 m. valstybės biudžete mokytojų algoms yra skirti papildomi milijonai eurų ir skaičiuoti mažesnius atlyginimus.

Tokie nurodymai buvo duoti argumentuojant visiškai formalia aplinkybe, jog dėl ilgų biurokratinių procedūrų šie pinigai savivaldybes pasieks tik spalio viduryje ar antrojoje pusėje. Ar savivaldybių merai su vicemerais ir jų administracijų finansų specialistais negirdėjo aiškios Vyriausybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos žinios, kad minėti papildomi pinigai tikrai bus skirti ir didesnius atlyginimus jau reikia skaičiuoti nuo rugsėjo 1 d?

Neabejotinai girdėjo, tačiau elgėsi savaip. Paaiškinti tokius veiksmus lietuvišku taupumu negalima, nes mokytojų atlyginimams skirtų pinigų panaudoti kitoms sritims niekaip neišeitų. Labiau situacija darosi aiškesnė, kai pasižiūri kurios politinės partijos atstovai dominuoja „negirdinčiose“ savivaldybėse. Dažniausiai tai opozicijoje dabartinei valdančiai daugumai esančių partijų nariai.

Tad kad ir ką apie švietimo depolitizaciją suoktų politikai, įrodymai, kad ir čia vyksta politinės grumtynės be taisyklių, kaip ant delno. Paradoksaliai skamba, tačiau etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas palietė ir tuos švietimo sistemos darbuotojus, kuriems jis net nebuvo skirtas. Kalbu apie pagalbos mokiniui specialistus – socialinius pedagogus, logopedus ir kt.

Pasikeitus mokyklų finansavimo tvarkai ir nelikus galimybės dalies jų atlyginimų dengti iš mokytojams skirtų lėšų, kai kurios savivaldybės, pasinaudodamos mokytojų etatinio darbo apmokėjimo įvedimu, sugalvojo sumažinti pagalbos specialistų atlyginimus arba apskritai jais atsikratyti. „Pranešu, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo 3, 4, 7, 14, 17 straipsnių ir 5 priedo pakeitimo įstatymą, kuris įsigalioja nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Įstatymu mokytojų valandinė tarifinė darbo apmokėjimo sistema keičiama mėnesine pareigybės algos (etatine) darbo apmokėjimo sistema.

Įgyvendinant šį įstatymą ir remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 45 str., siūlau Jums dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.“ Tokia „argumentacija“ paremtus pranešimus gavo ne vienas pagalbos mokiniui specialistas, kuriuose jiems buvo siūloma dirbti gerokai mažesne etato dalimi.

Negalima nepastebėti ir ryškėjančio mokyklų vadovų suvokimo, kad ne lazda ir meduoliu, o demokratinėje visuomenėje priimtinais būdais galima užtikrinti mokyklos kolektyvo efektyvų darbą.

Kad nelaimėliui būtų lengviau apsispręsti, pranešimo pabaigoje puikavosi kone sakralinė frazė: „Informuoju, kad Jūsų nesutikimas dirbti pasiūlytomis darbo sąlygomis, gali būti laikomas priežastimi nutraukti darbo santykius“. Visai kaip žinomoje lietuviškoje patarlėje „Jei nori mušti, visada lazdą surasi“.

O ar galima pamatyti šviesių spalvų etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimo reformoje? Be jokios abejonės! Nors kaip ir buvo prognozuota, mokytojų atlyginimai padidėjo nedaug, tačiau pozityvo rasti galima kitur. Visų pirma geometrinės progresijos greičiu didėjo mokytojų reiklumas, kad jų atžvilgiu būtų nuosekliai laikomasi darbo teisės normų. To pasekmė – vis didėjantis teisiškai nepriekaištingai surašytų darbo sutarčių skaičius, mokyklose atsirandančios informatyvių darbo apmokėjimo sistemų užuomazgos, aktyviau veikti pradėję darbuotojų atstovai – profesinės sąjungos ir darbo tarybos.

Negalima nepastebėti ir ryškėjančio mokyklų vadovų suvokimo, kad ne lazda ir meduoliu, o demokratinėje visuomenėje priimtinais būdais galima užtikrinti mokyklos kolektyvo efektyvų darbą. Atskirai būtina paminėti ir vis labiau mokyklose įsisiūbuojančią diskusiją apie tik prasmingų veiklų vykdymą (ir žinoma apmokėjimą!), atmetant tik dėl mistinių tikrintojų ar tiesiog „o jei kas atsitiks“ dirbamus darbus.

Neabejotina – tik laiko klausimas kada ateis suvokimas, kad mokytojai neturi dirbi visų jiems primetamų darbų, o susikoncentruoti tik ties tais, kurie tiesiogiai lemia gerus mokinių ugdymo bei ugdymosi rezultatus. Ir būtent tik už šiuos didelius darbus bus galima mokėti gerokai didesnius atlyginimus, kurie šiandien dar yra išbarstomi nesėkmingai bandant apmokėti visus dabar dirbamus darbelius.

Audrius Jurgelevičius mokytojas yra Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas