Eugenijus Gentvilas: 4 opozicijos mitai apie blogąją dešiniųjų valdžią

Esą mes, užuot ruošęsi sunkmečiui, atostogavome, nors ir rugpjūčio mėnesį, kai dauguma ministrų suranda galimybę porą savaičių pailsėti, buvome ne kartą susitikę įvairiais koalicijos formatais ir aptarę pagrindinius reikalus.

Tariami opozicijos priekaištai iš esmės apima keturias kategorijas: valstybės biudžeto savalaikiškumo, elektros kainos kompensavimo apimties, paramos verslui priemonių, valstybės skolinimosi perspektyvos.

Manau, šie keturi tariami valdymo trūkumai tėra tušti mitai. Mitai, kuriuos politikai naudoja rinkėjų vaizduotei audrinti ir savo asmeniniam simboliniam kapitalui auginti. Pažvelkime, kaip iš tikrųjų valdantieji reagavo į po vasario 24-osios invazijos kilusius iššūkius.

Biudžeto nebūtina gimdyti prieš laiką

Opozicijos balsai, šią savaitę pasikartoję ir LRT laidoje „Forumas“, reikalauja ankstinti valstybės biudžetą, kad visuomenė spėtų operatyviau pasiruošti artėjančiam sunkmečiui. Šis reikalavimas – lyg skatinimas dirbtinai sukelti priešlaikinį gimdymą, kai tam nėra jokio medicininio pagrindo.

Jeigu Finansų ministerija apsisuktų ir biudžetą pateiktų dar viena savaite ar net mėnesiu anksčiau, tai neturėtų jokios praktinės naudos.

Lietuvos Konstitucija nurodo, kad Vyriausybė biudžetą „pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 dienas iki biudžetinių metų pabaigos“, tai yra apie spalio vidurį. Premjerė, išgirdusi raginimus, pažadėjo pateikti biudžetą apie pora savaičių anksčiau negu konstitucinis terminas.

Jeigu Finansų ministerija apsisuktų ir biudžetą pateiktų dar viena savaite ar net mėnesiu anksčiau, tai neturėtų jokios praktinės naudos. Pirma, Vyriausybė šių metų biudžetą patobulino vos prieš keturis mėnesius, Seimas jam pritarė gegužės 17 d. – tai buvo mūsų operatyvi ir natūrali reakcija į tai, kas vyksta fronte ir rinkose. Antra, iki metų pabaigos, kuomet nustos galioti šių metų biudžetas ir imsime gyventi pagal naują, liko beveik keturi mėnesiai. Finansininkams, ekonomistams, tai pat politikams tai netrumpas laikotarpis. Kuo labiau skubintume ateinančių metų biudžetą, tuo labiau gilintume kitų metų neapibrėžtumą. Jau dabar daugmaž apčiuopiame, ko tikėtis kitų metų sausį, nors dar tiksliau 2023-ųjų makroekonominę padėtį suprasime gruodžio 31-ąją.

Psichologai sako, kad karo metu sveikiausia daryti tai, ką iki šiol darei. Tas pats tinka ir biudžetui – Seime apsvarstę jį priimsime panašiu metu kaip kasmet. Biudžetas turi gimti nei per anksti, ne per vėlai – jis turi gimti pačiu laiku.

Kaip sektinas pavyzdys mums nuolat prikišama Vokietija. Priekaištas nepagrįstas, nes Lietuvos valdžia elgiasi ne prasčiau nei Vokietijos.

Verslą pradėjome remti anksčiau už vokiečius

Kitas rūstus opozicijos priekaištas – paramos verslui tariamas stygius. Politikai viešai komentuoja, kad dabartinė valdžia neremia verslo, kai kitų šalių vyriausybės, reaguodamos į padėtį rinkoje, tai daro periodiškai. Kaip sektinas pavyzdys mums nuolat prikišama Vokietija. Priekaištas nepagrįstas, nes Lietuvos valdžia elgiasi ne prasčiau nei Vokietijos.

Pavyzdžiui, Vyriausybė dar iki karo pradžios, vasario pradžioje, paskelbė 40 mln. eurų vertės priemonę didinti energetinę nepriklausomybę ir įsigyti saulės elektrines, kuria visi galėjo naudotis karo metu – ir naudojosi. Šiuo metu Seime derinama priemonė dėl 105 mln. eurų vertės priemonės ūkininkams, kuri padėtų atsisakyti brangių dujų ir įsirengti nepriklausomus energijos šaltinius. Prieš kelias dienas Aplinkos ministerija pakvietė verslą, nukentėjusį dėl karo sukeltos kainų krizės, investuoti į atsinaujinančių energijos išteklius atsisakant brangstančių dujų – tam iš viso numatė 90 mln. eurų. Naujausias valdančiųjų veiksmas – Ekonomikos ir inovacijų ministerijos paskelbtas beveik 1 mlrd. eurų investicinis paketas verslui, kurio 40 proc. numatoma realizuoti dar šiemet.

Ir tai dar ne viskas, šaltinių pagelbėti verslui yra įvairių, kaip numato ir 2,26 mlrd. eurų infliacijos pasekmių sušvelninimo paketas, kuriam mes priarėme tikslindami biudžetą gegužės 17-ąją. Vyriausybė, kur įmanoma, atsižvelgdama į dabartinius iššūkius, adaptuoja ir europinės paramos priemones.

Paramos verslui kvietimai skelbiami ištisus metus iš įvairių europinių projektų ir programų, tokių kaip Klimato kaitos, Kaimo plėtros ir pan. Vyriausybė didesnį dėmesį energetikos transformacijai skyrė dar perai, dar iki kainų šuolio, vis dėlto ar tikrai kiekvienas verslas suskubo šiomis atsivėrusiomis galimybėmis pasinaudoti? Dabar opozicijos kaip idealas pateikiama Vokietija ilgai miegojo manydama, kad rusiškų dujų srovė tekės amžinai. Lietuvoje būtinybę keisti energetikos sandarą įsivardijome žymiai anksčiau už vokiečius ir darbus ta linkme tęsiame.

Ar tikrai valstybė turėtų apmokėti kiekvieną sąskaitą už elektrą?

Gegužės pabaigoje su biudžetu patvirtinus 2,26 mlrd. eurų antiinfliacijos paketą, Vyriausybė nuo liepos 1 d. iki metų pabaigos buitiniams vartotojams padengia 9 centus už 1 kWh sunaudotos elektros, kartu įtvirtinusi ir mažiausią elektros kainą – tai yra 24 centus už kilovatvalandę.

Sunku įsivaizduoti labiau populistinį pasiūlymą už tokią „amžinos“ kompensacijos garantiją kiekvienam, vargšui ar turtingam. Toks pasiūlymas netgi pranoksta komunistinę doktriną, nes nelieka „nuopelnų“ kriterijaus.

Opozicija spaudžia, kad 24 centų garantija žmonėms liktų ir kitais metais.

Sunku įsivaizduoti labiau populistinį pasiūlymą už tokią „amžinos“ kompensacijos garantiją kiekvienam, vargšui ar turtingam. Toks pasiūlymas netgi pranoksta komunistinę doktriną, nes nelieka „nuopelnų“ kriterijaus.

Jeigu kas nors ir tiki tokio pasiūlymo nuoširdumu, tuomet turėtų atsiminti, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Elektros kainų stresas sunkus visiems – ir žmonėms, ir verslui, ir valstybei, todėl šitą iššūkį turėtume atremti solidariai, kaip solidariai – tiek individai, tiek įmonės, tiek ministerijos – dalinamės Ukrainos rūpesčiais ir kartu surėmę pečius ją remiame.

Skolintis – kai nėra kitos išeities

Paskutinis opozicijos pasiūlymas dabartinei valdžiai – skolintis, jeigu tik kuriam nors poreikiui pritrūksta lėšų. Per pandemiją skolinomės, nes viruso kurį laiką neturėjome kaip nugalėti. Todėl valstybės skola 2021 m. pasiekė 44,3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto – pašoko 8,4 proc. palyginus su ikipandeminiais 2019 metais. Toks Vyriausybės veiksmas pasiteisino, nes verslas iš pandemijos suvaržymų išplaukė net sustiprėjęs.

Formaliai iki Mastrichto kriterijaus – 60 proc. valstybės skolos ir BVP santykio ribos, mums dar toloka, vis dėlto ar energetikos kainų kompensavimas yra pakankama priežastis rizikuoti savo finansine drausme? Neabejoju, kad turime dar užtektinai vidinių išteklių – ar tai būtų taupymas, ar pasinaudojimas valstybės parama įsirengti savo elektros generavimo šaltinį.

Mes turime pakankamai kantrybės ir finansinių išteklių pergyventi ateinančią žiemą, kol jau pavasarį, tikėkimės, sulauksime Ukrainos pergalės. Ko vis dar trūksta – tai konsoliduoti politinius išteklius, užuot užsiiminėjus politiniu priekabiavimu ir pūtus valdžios blogio naratyvą.