Kur pažvelgsi – daugiau humaniškumo ir orumo, pagarbos ir santarvės. Išskyrus vienos pažeidžiamos visuomenės grupės – tai yra nesusituokusių porų, tarp jų ir tos pačios lyties, apsaugą. Dešimtmečius partnerystės reguliavimą mėtant iš stalčiaus į stalčių, iš koalicijos į koaliciją, procesas apaugo įvairiais mitais. Diskutuodami apie partnerystės turinį, oponentai dažnai kalba apie paralelinius reiškinius, nesusijusius su pačia partneryste ar, kaip dabar sakome, civiline sąjunga.
Nuo tariamos Sorošo letenos iki gėjų sąmokslo Europoje – per šiuos dešimtmečius visuomenė prisiklausė sočiai. Naujausias fantazijos lygmuo, spalvinamas apokaliptinėmis natomis, – tai neišvengiamai artėjančios teisės įsivaikinti doktrina. Civilinės sąjungos priešininkai gąsdina, kad asmenims leidus sudaryti civilinę sąjungą, kažkas jėga privers Lietuvos valstybę civilinėje sąjungoje gyvenantiems asmenims leisti auginti ne savo vaikus, nori to parlamentinė dauguma ar ne. Ne, civilinė sąjunga yra vienas reguliavimas, įsivaikinimas – kitas. Ir liaukimės pasakas sekę.
Tačiau įsivaikinimo doktrinos baimė – net tarp kolegų parlamentarų įprastas argumentas. Aš, kaip parlamentaras, visada maniau, kad įstatymus Lietuvoje visais atvejais Lietuvoje ir priima Lietuvos parlamentas, o ne mistinis Sorošo fondas ar Europos teismai. Galų gale, vaikų globą ir įsivaikinimą reguliuoja Civilinis kodeksas, kurio pataisas priima tas pats Seimas, ne kas kitas.
Kalbėkime apie turinį, o ne kliaudamiesi vidinių baimių baubais. Šiuo metu užregistruotas civilinės sąjungos įstatymas nustato bazines teisines galimybes kartu gyvenančioms, bet nesusituokusioms poroms. Tokių ne santuokoje gyvenančių porų Lietuvoje yra apie pusė milijono, ir nesvarbu, ar tai vyras ir moteris, vaikinas ir vaikinas, bobutė ir bobutė.
Kalbėkime apie turinį, o ne kliaudamiesi vidinių baimių baubais.
Civilinė sąjunga yra instrumentas, padedantis kartu gyventi ir sutarti pilnamečiams žmonėms. Kompromisinis projektas siūlo vien bazines teises – patobulinti civilinėje sąjungoje gyvenančių asmenų buitį ir turtinius reikalus.
Projekto 6 straipsnis gražiai įvardija: „Partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie partnerių bendro gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo“. Raktiniai žodžiai čia: pagarba ir parama. Kodėl gero linkinti, humaniška iniciatyva vis vien kelia baimę?
„Geiropos“ sąmokslą ar pedofilijos šešėlį įžvelgti tokioje formuluotoje – tai vadovautis kuo tik nori, bet ne tikrove.
O mūsų tikrovėje mes tris dešimtmečius nerandame jėgų pasirūpinti dalimi Lietuvos visuomenės. Iki nepriklausomybės kita stigmatizuojama ir pažeidžiama grupė – Lietuvos neįgalieji – buvo užslopinti ir beteisiai. Tačiau valstybė susiėmė ir pasirūpino jų teisėmis. 2010 m. Lietuva priėmė Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kartu pamažu užtikrindama, kad neįgalieji galėtų naudotis oro uostų, geležinkelių, viešojo transporto paslaugomis, neįgaliųjų savarankiškam judėjimui pagal statybų techninius reglamentus užtikrinama infrastruktūra.
Šalyje veikia neįgaliuosius įdarbinančios socialinės įmonės, o pernai Seimas įteisino ir asmeninio asistento neįgaliesiems paslaugą. Negalią turintys žmonės tampa visateisiais piliečiais, galinčiais pasirūpinti savimi, bet ir tai dar ne visi pokyčiai. Šalies mokyklos privalės priimti neįgaliuosius vaikus 2024 metais. Dar daug darbų laukia dėl neįgaliųjų, kad sukurtume jiems visas sąlygas, kurios Vakaruose savaime suprantamos.
Lietuvoje dar ne visi vaikai auga šeimose arba šeimynose. Kai 2015 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino valstybę susiimti ir pasirūpinti pažeidžiamiausia visuomenės grupe – vaikais be tėvų, prasidėjo tektoniniai pokyčiai. Dar tais metais, kai Lietuva įsivedė eurą, institucijose augo arti 4 tūkst. vaikų. Daugeliui pavyko rasti šeimas ir šeimynas, vis dėlto iki šiandien globos namuose gyvena apie 1,5 nepilnamečių. Pertvarka tęsiasi.
Nepriklausoma Lietuva dėl neįgaliųjų ir betėvių vaikų padarė daug, nors dar nuėjo ne visą kelią. Turėdami tokios vertingos patirties, kodėl iki dabar trypčiojame dėl kitaip negu santuokoje gyvenančių porų, tarp jų – ir biseksualių, homoseksualių?
Neabejoju, kad Lietuva yra įgali ir tai pakeisti. Jeigu būdama tokia nedidelė, turi didelį balsą Europoje, gali daugiau negu kiti pasirūpinti nukentėjusiais ukrainiečiais, vadinasi neabejotinai gali pasirūpinti ir savo mažumomis. O civilinė sąjunga – tai tiek nedaug, ko iš mūsų, daugumos, reikia.
