Dar visai neseniai Briuselis išsiurbdavo pusę partijų pirmininkų ir tai turėjo neigiamą įtaką demokratijos kokybei. 2014-2019 m. kadencijos Europos Parlamento rinkimuose mandatus susirinko net šeši Lietuvos parlamentinių partijų lyderiai: Vilija Blinkevičiūtė, Rolandas Paksas, Valdemaras Tomaševskis, Darbo partijai pirmininkavę Viktoras Uspaskichas ir Valentinas Mazuronis, taip pat Gabrielius Landsbergis (ne visą kadenciją).
Septintuoju partijos lyderiu, vadovaujančiu savo bendruomenei nuotoliu, galėjo būti Ramūnas Karbauskis, tik jis į Briuselį taip ir neišsiruošė. Klasika: šis juk tariamai laimi visus rinkimus, bet turbūt vien dėl azarto, pateisinti rinkėjų pasitikėjimo nemato reikalo.
Kai kurių pagrindinių partijų lyderiai iki šiol vengia prisiimti atsakomybę už savo politines bendruomenes dalyvaujant nacionaliniuose rinkimuose. R.Karbauskis kas kartą ieško kito pirmojo valstiečių-žaliųjų numerio. V.Blinkevičiūtė jau trejus metus socialdemokratus prižiūri iš dviejų tūkstančių kilometrų nuotolio. Konservatorių pirmininkas G.Landsbergis kituose rinkimuose į priekį irgi išveda ne save, o Ingridą Šimonytę.
Parlamentinė respublika be partijų neveiktų. Tik kartais partinis principas persimeta ne visai ten, kur reikia. Štai ne vienas partijos lyderis įsitikinęs, kad partijų vadovai privalo dalyvauti ir prezidento rinkimuose. Vis dėlto šis žanras kiek kitoks negu rinkimai į Seimą. Sociologinės apklausos ir praktika aiškiai rodo, kad šalies vadovo rinkimai nėra partiniai. Profesorius Mindaugas Jurkynas yra ištyręs, kad Lietuvos istorijoje atkūrus nepriklausomybę partijos deleguoja tik pusę kandidatų, kita pusė norinčių tapti valstybės prezidentai yra išsikėlę patys. Nes rinkėjams labiau patinka žmonės iš šalies, be partinio užnugario.
Paskutiniai trys Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, Gitanas Nausėda buvo nepriklausomi, nepartiniai politikai. Ir vis tiek kartais partijų lyderiai susipainioję, pagal kokius dėsnius veikia mūsų valstybės politinė valdžia, būtinai veršis į prezidentus. Žinoma, nieko tokio, kad jie rungtyniauja su kitais. Tačiau to daryti tikrai neprivalo, nes Lietuva yra ne prezidentinė, o parlamentinė respublika. Todėl ir Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen šiais metais nemetė pirštinės kitiems kandidatams.
Liberalų sąjūdis nepainioja Europos Parlamento ir Lietuvos parlamento rinkimų. Į Briuselį liberalus visada veda ne partijos pirmininkai. Kai prisiimame atsakomybę už Lietuvos reikalus, manome privalą likti Lietuvoje. Tokio principo laikomės nuo pat šalies narystės Europos Sąjungoje.
Kai 2006 m. skilus liberalų partijai įsikūrė Liberalų sąjūdis, atsisakiau kandidatuoti į partijos pirmininkus, nes kaip Europos Parlamento narys buvau atsakingas už liberalų politinę darbotvarkę Briuselyje ir supratau negalįs persiplėšti pusiau. Tiesa, kai kas iki šiol savo dvylipumo nelaiko problema, nuo kurios nukenčia ir atstovavimas rinkėjams, ir apskritai demokratijos sveikata.
Šiuose Europos Parlamento rinkimuose daugelį kairiosios ideologijos ir populistinės pakraipos sąrašų veda jų pirmininkai. Formaliai populistinė Lietuvos regionų partija išlaiko korektiškumą ir į sąrašo priekį išveda ne partijos pirmininką Joną Pinskų, o jo sutuoktinę.
Tuo metu ideologinio spektro dešinėje visus sąrašus veda ne partijų pirmininkai, o visų trijų valdančiųjų dešiniųjų partijų lyderių iš viso nėra rinkiminiuose sąrašuose. Ir tai rodo, kad per 20 metų išmokome atskirti europinius reikalus nuo nacionalinių, prisiimame atsakomybę tada, kai būtina, ir sugebame ją deleguoti kitiems.
