Antras iššūkis, kurio sulauksime jau netrukus – priimtų migrantų, kurie nebus deportuoti, įkurdinimas ir integravimas. Šių žmonių bus nedaug, gal tik keli šimtai, bet jų apgyvendinimas, įdarbinimas, kalbos mokymas yra mums neįprastas darbas. Iki šiol daugiausiai tai darėme su Ukrainos ar Baltarusijos piliečiais, bet masyvus Azijos ar Afrikos žmonių integravimas bus daug sudėtingesnis.
Ir galiausiai trečias – nuolatinis, ilgalaikis bei sunkiausias iššūkis. Turiu omenyje mūsų visuomenės psichologinį – mentalinį nepasirengimą priimti kitaip atrodančius, kito tikėjimo ir tradicijų žmones. Matėme neseniai demonstruojamą atvirai homofobišką požiūrį į seksualines mažumas. Patikėkite, požiūris į migrantus bus dar aštresnis ar net agresyvesnis. Tuo labiau, kad yra gausybė politikų, kurie demonstruoja atvirą palaikymą tokioms nuotaikoms ar net skatina jas.
Prisiminkime 2016 metų Seimo rinkimų kampaniją. Valdančioji to laikotarpio Darbo partija visą rinkimų kampaniją mojavo plakatais „STOP pabėgėliams“. O ir šiandien dalis politikų (valdančiųjų, opozicinių ar net nepakliuvusių į Seimą) kaitina aistras dėl pabėgėlių, kaltina valdžią, Europos Sąjungą, globalizaciją ar net siūlo palaikyti A.Lukašenkos režimą, kad tas tik nesiųstų migrantų į Lietuvą . Pastarasis opusas, beje, tokios partijos „Nacionalinis susivienijimas“ išradimas...
Visa tai atima galimybę blaiviai vertinti ateities iššūkius ir ruoštis jiems. Dar daugiau – tai skiriama gąsdinti žmones ir pelnyti jų politines simpatijas. Blogiausias politikų pataikavimo masėms apraiškas jau irgi išgirdome – garsaus politiko, eksministro samprotavimus apie tai, kad žmogaus teisės tiesiog trukdo susitvarkyti su pabėgėliais. Suprask, jei ne tos „prakeiktos“ ir Lietuvos ratifikuotos konvencijos apie migrantus, pabėgėlius ir žmogaus teises, tai mes bemat, mikliai ir čia pat, pasienyje...
Ką gi, tiesiamas klystkelis link fašizmo. Paskaitykit M.Albright „Fašizmas:įspėjimas“ ar bent jau E.M.Remarko „Juodasis obeliskas“ ir taps aišku, link kur kreipia susidoroti su pabėgėliais siūlantys „samprotautojai“.
Pripažįstu, kad iššūkiai dėl migrantų yra didžiuliai, sunkiai sprendžiami ir jie nėra laukiami nei politinės bendruomenės, nei visuomenės. Bet kartu tikiu, kad Lietuvos valdžia, savivaldybės bei politikai ras sprendimus, paremtus mūsų Konstitucija bei tarptautine teise.
Nustokime pjudyti visuomenę.
Taip pat prašau visu politikus bei viešosios raiškos žmones prisiminti pabėgėlių srautus iš Lietuvos. Kiekvienoje šeimoje turime išeivių 19 amžiaus pabaigoje, Stalino represijų metais ar po 1990 m. Prisiminkime, kad net tada be jokių susitarimų ar konvencijų jie buvo vertinami kaip vargstantys, nukentėję ar persekiojami žmonės.
Todėl nustokime pjudyti visuomenę. Jauskime atsakomybę už Lietuvos reputaciją ir kiekvieno iš mūsų asmeninę savigarbą.